Dvi Australijos paauglės, susitarusios kartu nusižudyti, kelis mėnesius prieš savo mirtį interneto tinklalapiuose, įskaitant „MySpace“, rašė apie prislėgtą savo būseną.
16 metų Jodie Gater ir jos vienmetė Stephanie Gestier sekmadienį buvo rastos pasikorusios ant medžio netoli Melburno esančiame nacionaliniame parke. Jų buvo pasigesta prieš savaitę.
Daugiaučia
Na štai. Dar vienas interneto panaudojimas – skelbk pasauliui, kad jis yra š*dinas, tada nusižudyk. Internetas tau padės – apie tave sužinos milijonai. Tiesa, dar galima pridėti ir tai, kad prieš nusižudant galima su ginklu pasišvaisčioti kokioje mokykloje/universitete – ir vietoj vieno nusižudžiusiojo turim dar 32 nužudytuosius, milijonus, nebegalinčius ramiai eiti gatvėje ir milijardus, kurie apie tai šneka. Darosi nauja mada, sakyčiau. Ir man labai linksmai skamba citata Lryto straipsnio pabaigoje, kur psichologas sako: “„Merginos tokiu būdu žudosi itin retai“, – sakė psichologijos daktaras Michaelas Carras-Gregas.” Galiu pasiūlyti naują temą psichologijos doktorantūrai – interneto bendruomenių poveikis žmogaus vidinei būsenai. Ir tai problema ne tik JAV, kur kaimynai kates mikrobanginėse šildo (vėliau už tai gaudami kompensacijas), ir kur tokie nuprotėjimai dar gal pateisinami; ir ne tik Australijoje, apie kurią dauguma mes nieko nežinom (kiek pamenu, kai buvau – labai laimingas kraštas, be jokių problemų, tik gal vaikai nutukę..); ta problema greitai turėtų išlįsti ir pas mus.
Kodėl?
Pirma, mes juk savižudžių kraštas. Kokią statistiką bepaimsi, kaip bepasuksi – nu nors tu ką, bet pas mus žudomasi daugiausiai. Ir, jei neklystu, tai daro jauni žmonės.
O ką dar daro jauni žmonės? Ogi naudojasi internetu. Ir ne tik Google ieško, delfi komentarus rašo, bet ir priklauso gyvam galui socialinių tinklų. One.lt, draugai.lt, draugams.lt, biteplius.lt ir dar kas tik nori. Kaip pastebėjo mūsų dėstytojas, gyvenęs visuose Europos kampuose – čia žmonės gal ir uždari, bet internete… internete jie pasako labai daug. Kodėl? Gal todėl, kad bando susirasti virtualių draugų, jei nepavyksta susirasti tikrų; gal tai tiesiog veikia “Aaaa! Internetas!” ir todėl nėra tų viešumo/privatumo saugiklių, kurie yra atsiradę užsienio interneto erdvėje. Ar matėt Lietuvos blogosferoje bent vieną rimtą straipsnį apie tai, kad Google s*cks, nes jie paleido web history? Aš bent ne. O pasaulio internetas to pilnas.
Grįžkime prie mūsų populiariųjų svetainių. Pvz., BitėPlius. Labai faina, galima rašyti savo dienoraštį, viskas labai puiku. Tačiau dienoraščiai, parašyti ~15 metų vaikų turi vieną temą – “man blogai, nes a) įsimylėjau b) nebemyliu c) su tėvais pykstuosi d) kitka”. Ir aš pats labai gerai pamenu – yra didžiulis noras atsisėdus prie ekrano išdėti visą realybę, ir tikėtis, kad gal atsiras koks nors geras virtualus žmogus, kuris tave paguos. Nes realybėje nėra kas guodžia. O kas jei neatsiranda ir čia? Tada visas pasaulis atrodo blogas. Ir užtenka labai nedaug, kad ir pakankamai psichologiškai tvirtas žmogus galėtų pradėti galvoti apie savižudybę. Nes visam pasauliui jo nereikia.
Greit taip atsitiks Lietuvoje? Jei dabartiniai 15 mečiai skaito naujienas – greit. Jei ne – praeis laiko, kol jie patys atras tokią galimybę. Ir geriau jau neatrastų.