Antra kelioninių įrašų dalis.
Pirmoji – čia
Taigi, sekmadienis. Mes Sevastopolyje. Apsistojame viešbutyje “Aurora”, kuris tikrai pateisina savo pavadinimą. Visi darbuotojai (tiksliau, darbuotojos) apsirengę karinio laivyno uniformomis, kambariuose kabo nuotraukos iš pasaulinio karo, Šarlio de Golio portretai, durys kaip kajučių, lovos apvyniotos virvėmis.. Jau pradedu gailėtis, kad neturiu daug nuotraukų iš ten :)
Sekmadienio vakaras. Išeiname pasižmonėti į miestą. Kai atsigauname nuo tokių užrašų kaip “džinsai už kreditą”, pasiekiame centrą, kuris pilnas labai tiuninguotų žiguliukų. Bet taip patvarkytų, kad tikrai negėda būtų ir Vilniuje į kokį dragą išvažiuoti. Žvėrys tiesiog :) Aplankome estų ir ukrainiečių paminklą visiems laivams jūroje, ir užsukame į pirmą pasitaikiusį barą pavalgyti. O ten tai vieta! Pirma, visi stalai baltomis staltiesėmis, apdėti taurėmis – pasijunti kaip kokiuose “Stikliuose”. Antra, groja gyva muzika. Nors mes visai sutiktume sumokėti, kad ji negrotų. Bet kai ateina vienas iš klientų, gruzinas, užsisako savo tautinės muzikos ir pradeda šokti viduryje – na, kaip nepasimėgausi tokiu vaizdeliu. Manau, Youtube toks klipas taptų labai populiarus, tačiau etikos sumetimais tada fotoaparato nesitraukiau. Pavalgėm, atsigaivinom, ir partraukėm namo. T.y., į viešbutį.
Pirmadienis. Aplankėm akvariumą, Pauliui suteikėm laimės padaužyti vyriškį už 1 grivną ir, surinkęs 160 taškų Paulius tapo ramus visai dienai. O dar kai nusipirko sau gyvatę, kuri tapo jo talismanu, – atsirado ir jam pačiam veiklos. Vėliau nusikėlėme į kitą įlankos pusę (Sevastopolis yra išsidėstęs didžiulėje įlankoje) – ten pabuvome prie jūros, pasikarstėme skardžiais, užsirovėme ant kelių piktų šunų, ir šiaip ne taip spėjome atgal į keltą. Prieplaukoje spėjau nukabinti nuotrauką, kurioje matyti užrašas – “draudžiama zona. Saugomas strateginis objektas, pikti šunys – atsargiai”. Vakarop vėl nuėjome į tą patį barą, ten sugebėjom taip užsisakyti balto vyno butelį, kad jo neįtraukė į sąskaitą, tad mes palikom gan dosnius arbatpinigius, bet nusprendėme saugumo dėlei į ten daugiau neiti :)
Antradienis. Nuvažiavome į kitą Sevastopolio pusę, kur stūkso senovinio graikų miesto Hersenes (or smth.) griuvėsiai. Gali sau leisti pasėdėti amfiteatro eilėse, tik apačioje ne liūtai, o kvaili turistai. Arba įsitikinti, kad visi jonėniniai, dorėniniai ir korintiniai orderiai iš tikrųjų egzistuoja, o ne tik tu buvai priverstas knygas vartyti ir mokytis. Tada susišaudėme eilinį taxi ir nukeliavome į stotį – laukė kelionė į Jaltą. Autobusas – gėris. Važiuoji, aplink kalnai, kartas nuo karto vis jūra pasimato, o viduje groja klasikinė muzika. Ir ne taip, kaip Vilniaus troleibusuose – ne, ten kažkaip ji labai maloniai nuteikia. Na, gal man čia taip, nes sedėjau su kokiais 38 laipsniais – spėjau kažkur sušalti :> Anyway, atsidūrėme Jaltoje vėlai vakare, o dar neturėjome viešbučio. Bet už tai radome malonų taxistą, kuris mus pravežė pro galimas nakvynės vietas, ir galiausiai sustojome prie viešbučio “Avangard”. Kaina – 20LT už naktį. Bet už tai sąlygos tikrai vertos pavadinimo – šaltas vanduo: 6-10AM, karštas – 5-7PM, reikia užpildyti milijonus kortelių, kuriose reikia nurodyti savo komandiruotės numerį ir pan. Jurijus iš karto pamatė čia verslo galimybę, ir pažadėjo, kad nusipirks šį viešbutį, pavers jį vakariečių, kurie ieško praeities, rojumi ir taip dar labiau padidins savo ateities turtą :) Sužinoję, kad viešbutis nėužrakinamas nakčiai išslinkome į pačią Jaltos širdį. O ten – gegužės 1oji. Tai “ujej” kas darėsi. Padarėm tą, padarėm aną, užsukom ten, užsukom kitur, pamatėt tokių patiekalų pavadinimų kaip “porn shaslik” ir kokį 02:00AM pasukome atgal į kalną, atgal į viešbutį. Tačiau kažkurioje vietoje pasukome ne visai ten kur reikėjo, dar paėjome ne ten kur reikėjo kokį pusvalandį, užkilome turbūt kokį 600m į viršų, ir kai jau pasidarė nebejuokinga ir šalta, už posūkio radome taxi :) Kai taxistas sužinojo, kur mums reikia, jo vienintelė reakcija buvo “O kokio velnio jūs čia atsibeldėte?”. Bet nieko, pasivažinėjome kiek, pamatėme, kaip reikia leistis nuo itin stataus šlaito su užtrauktu rankiniu stabdžiu, ir parsibeldėme į “Avangard”. Taip antradienis ir baigėsi.
Trečiadienis. Pirmasis dalykas, kurį nuveikėme – susiradome naują viešbutį. Šis jau turėjo nuolatinį karštą vandenį, ir net televizorius su BBC. Tai buvo ypač svarbu Martin, kuris nebuvo nieko girdėjęs apie situaciją Taline nuo pat penktadienio nakties. Sužinojome, kad nieko labai drastiško neįvyko, Estija dar nepriklausoma ;) Pasiblaškėme po miestą, picerijoje gavome viena pica per daug (sekasi, gi), aplankėme rūmus, kur vyko 1945 metų Jaltos konferencija (niam, pasaka – matai stalus, kur pasirašytos įvairios slaptos sutartys..), buvome prie krioklio (vodopad :]) ir vakare grįžome atgal. Tada Paulius su Martin išėjo maudytis į Juodąją Jūrą, o aš su Jurijum pasilikau viešbutyje (jis norėjo miego, o aš vis dar nesijaučiau sveikas). Mes pasižiūrėjome kandidatų į Prancūzijos prezidentus debatus (dvi valandos prancūzų kalbos!), apšnekėjome n žmonių, n+1 kompaniją ir sėkmingai lūžome.
Ketvirtadienis. O tą dieną mes suspakavome daiktus, užbėgome į McDonalds, ir po to – stotin. Laukė kelionė į Simferopolį, o iš ten traukinys į Kijevą, į debatų turnyrą. Bet apie tai kitą kart :>