Laisvė. Ginti ar ne?

Intro

Mūsų visuomenės turbūt pagrindinis pamatas yra laisvė. Mes stengiamės ją užtikrinti visiems, visur ir visada. Svarbiausia, visiems po lygiai. Todėl ir turime gėjų paradus, ar svarstome jų vestuves, todėl pateisiname ir giname danų karikatūristus, kurie įžeidžia visą musulmoniškąjį pasaulį ir dar darome daug dalykų, kurių kartais nenorėtume daryti ar bet jau nesikištume iš viso. Ir man pradeda atrodyti, kad aš esu šiek tiek prieš visą šitą principą. Pas mus laisvė pradeda būti nebe vertybė, o būdas žiūrėti į kitus iš aukšto, prisidengus savo asmenine laisve.

Kokios yra rėkimo apie laisvę išraiškos rūšys?

Imho, išskirčiau keturias.

• Kova už laisvę
  Na, čia daug nėra ką pasakoti. Tai Sausio 13-oji, tai dauguma pilietinių karų, tai Herkaus Manto kovos. Čia žmonės kovoja ne tik už šiaip laisvę, jie kovoja už pagrindinę iš jų: teisę išlikti.
• Noras parodyti, kad tu irgi turi teisę į laisvę.
  Pavyzdžiai būtų ta pati planuota gėjų ir lesbiečių akcija, turėjusi įvykti Vilniuje, kai jie tenorėjo parodyti, jog turi teisę mylėti bet ką; tai būtų Baltijos kelias, kai mes visi susikabinę už rankų rodėme pasauliui, kad mes turime teisę į laisvę būti nepriklausomais; tai būtų blogerių pasipiktinimas, kai vienas jų negavo teisės būti akredituotas kaip žurnalistas; tai būtų dalis pilietinių akcijų, pavyzdžiui, laisvė nuo modifikuotų rapsų ir dar daug kitų pavyzdžių, kuriuos visus vienija vienas bruožas: jei mes neturime šitos laisvės, mes prarandame daug
• Noras pasirodyti, kad tu irgi turi teisę į laisvę
  Mano nuomone, tai daniškų karikatūrų atvejis; tai tie atvejai, kai tu turi namuką ant aplinkelio, kurio nenaudoji, ir kuris stabdo visą statybą, ir už kurį tau pasiūlo kompensaciją, tuo tarpu, tu, naudodamasis savo turto neliečiamybės laisve, nesutinki nė su vienu pasiūlymu ir taip stabdai statybas. Arba tai tie gėjų paradai, kurie yra rengiami vakaruose, kai jų pagrindinis tikslas nebėra įrodyti visuomenei, kad tu esi lygūs su jais, ne, tai daugiau noras paminti normas ir nuogam pasirodyti centrinėse gatvėse. Ar didesnę vertę turi praradimas to, kam pakenkia laisvė, ar daugiau verta visgi pati laisvė – įvertinti sunku.
• Noras kažkam pakenkti, prisidengiant savo laisve Pavyzdžių ir čia nereikia ilgai ieškoti. Tai visi įžeidžiantys straipsniai, kurių autoriai prisidengia žodžio laisve, tai dalis paparacių darbo, kai informacijos laisvė tampa pretekstu sugadinti žmonėms gyvenimus, tai paduoti mikrobangių gamintoją į teismą, už tai, kad ji neperspėjo, kad ten negalima džiovinti kačių, nors asmeninė laisvė leidžia tai pabandyti. Laisvė čia tik kenkia ir atneša nebent moralinį pasitenkinimą kenkėjui

Situacija

Tai ką mes turim? Pirmoji rūšis visur yra ginama, visur saugoma ir visur pateisinama. Netgi dar daugiau: jei mes matome, kad ji pažeidžiama kitur, mes kartais leidžiame sau ją ginti, kišdamiesi į ne visai savo reikalus. Irako karas būtų turbūt toks pavyzdys.
Antroji irgi visur gerbiama, jei kur nors taip atsitinka, kad ji paminama, daugumoje kitų valstybių kyla pasipiktinimas, ir laisvės toje valstybėje nuo tol vertinamos kai pamintos. Pavyzdžiai būtų Baltarusija, gal būt net Estijos ne tokie seni įvykiai.
Trečiasis lygis. Čia ir prasideda įdomumas. Paimkime danus, paimkime gėjų paradus ar Wikipedijos politiką pateikti visą informaciją, be jokių perspėjimų ar apribojimų ir lyg ir taip išeina, kad mes gerbiame ir šitą laisvę. Taip sakant, individuali laisvė pas mus taip vertinama, kad kartais jei duodamas kelias, net jei neaišku, kad kada visuomenė daugiau laimėtų: leidę ar ne.Šios laisvės šalininkai prisidengia tokiomis sentencijomis kaip B. Franklino: “Visuomenė, kuri atiduoda truputėlį laisvės dėl truputėlio saugumo yra pasmerkta neturėti nei vieno”. Arba remiasi argumentais, kad jei šio tipo laisvė nebūtų užtikrinta, tada vėliau prarastume dar šiek tiek jos, ir viskas baigtųsi tuo, kad galų gale mes jos turėtume mažiau nei turėtume.
Ketvirtasis lygis pas mus, atrodo, nėra ginamas. Ir tokie, kurie kiša kates į mikrobangines yra nuteisiami patys, o ne gauna kompensacijas. Ir šalininkai turbūt būtų vadinami anarchistais, kurių idėjos dažniausiai nėra labai rimtai vertinamos.
My point of view
Imo, trečias lygis neturėtų būti ginamas. Taip, aš sutinku, kad kartais tai yra principo reikalas parodyti, kad mes turime teisę į laisvę, bet, manau, tai turėtų būti tik tada, kai iš tikrųjų būtų grėsmė prarasti ją, jei tai nebūtų padaryta. Kitaip sakant, antrasis lygis. Ar taip būtų buvę Danijos atveju, ar taip būtų su visais gėjų paradais? Kartais labai sunku nuspręsti, ir tai turbūt kiekvieno asmeninė nuomonė. Bet nemaža dalis mano, kad ir iš idėjos trečiojo lygio laisvė turėtų būt ginama. Nes taip reikia. Nes mes ją gerbiame ir saugome. Tik pasakykit man kas nors, kodėl tokioje situacijoje, kai tu nori užsėti savo lauką pienėmis, o kaimynai nelabai patikliai sutinka šį tavo norą, nes tai reiškia pienes po kelių metų ir pas juos, dažniausiai viskas baigiasi tuo, kad pienių visgi nebūna. Teisę pienėms turi, tik kažkodėl iškeiti dalį laisvės į saugumą ir gerą sutarimą su kaimynais. Tai ar čia B.Franklinas nebuvo visiškai teisus, ar tiesiog nereiktų visko labai tiesiogiai interpretuoti?