Labai populiaru apie jį šnekėti + inspired by + ironijos perteklius + neturiu ką veikt…
Modelis (situacija)
Mes nesirūpinam, kad mus atstovautų (prekės ženklai neverti nieko, kaip kokį smėlį pardavinėjant) -> nėra jokios garbės tai daryti + sunku sukurti pridėtinę vertę (smėlis visur smėlis) -> iš mūsų neatsiranda norinčių eiti į Seimą (nes kitur uždirbsi daugiau) -> eina visokie neaiškūs tipai (kaip smėlio pardavimai – pigiai ir greitai)
Iš to išeina, kad…
Seimas = monopolis, kur mes – pirkėjai (atstovavimą perka visa tauta, o pasiūla normalių Seimo narių – labai ribota -> mes mokam aukštą kainą)
Labai aukštą kainą…
Tai ką dabar daryti – gal juos kaip nors pamušti?
- Seimūnams mokėsi mažiau -> Mažiau paskatų dirbti (mažesnė kompensacija) -> daugiau noro užsidirbti iš šalies + mažesnis efektyvumas (o kur skubėti?)
- Sumažinsi Seimūnų skaičių -> mažiau reikės stengtis priimant interesų grupių įtakotą įstatymą + rinkimų aktyvumas kris (mažiau narių -> mažiau apygardų -> toliau važiuot -> mažiau balsuos)
- Eisi protestuoti -> trukdysi jų darbui -> jų efektyvumas mažės + didės išlaidos Seimo renovacijai (langams, nepraleidžiantiems garso)
Išvada?
Kokia paklausa – tokia ir pasiūla. Kaip ir bet kur. O paklausą kuriame mes. Beje, į Seimą irgi einame mes.