Kai rašiau kodėl aš naudoju Facebook, mano tikslas buvo parašyti kodėl aš naudojuos socialiniais tinklais iš principo. Ne konkrečiai Facebook, ne konkrečiai LinkedIn, ne konkrečiai dar kuo, bet iš principo. Tačiau paminėjus žodį “Facebook” visad turi iškilti ir klausimas “Facebook vs alternatyvos”, kas ir įvyko komentaruose. Nediskutuojant apie tai, kas patogiau ir kitus kiekvienam savus patogumo klausimus, yra vienas labai svarbus Facebook naudojimo atspalvis, kurį turi žinoti kiekvienas ten įžengiantis.
- Vieną kartą įėjęs, tu negali išeiti. Kitaip sakant, nėra jokio būdo uždaryti savo profilį. Net one.lt galima sumokėti 2 litus, ir tavo profilis pranyks. Facebook tu to nepadarysi, tam tiesiog nėra būdo. Žmonės, bandę tai padaryti, gavo atsakymą – panaikinkite visus savo veiklos ženklus (nuotraukas, komentarus, viską) – tada ištrinsime. Turbūt aišku, kad tai neįmanoma, jei Facebook naudojais daugiau nei mėnesį.
- Viskas, ką įneši į Facebook, atitenka jiems. Įkėlei nuotraukas – visos teisės į jas atiteko Facebook. Visa tavo profilio informacija, visi tavo laiškai draugams. Jie nebe tavo. Ir jie bet kada gali tavo duomenis parduoti. Ir patikėki, jie yra vertingi. Realiai, nėra kito tokio didžiulio duomenų kiekio pasaulyje, kuris turėtų tokią informaciją. Niekas daugiau nežino, kokius filmus žiūri, apie ką kalba, kur dirba 200 milijonų vartotojų. Net Google to nežino, nes net Gmail’e neišknisi visos tos informacijos, kurią savo noru suvedame į profilius.
- Viskas, kas jų, visad lieka tik pas juos. Nori eksportuoti kokius nors duomenis (pvz. draugų telefonus) – tu negali to padaryti. Žymiausi pasaulio blogeriai patyrė tai savo kailiu.. Tikiesi turėti savo Wall post’ų RSS, kad nereiktų lankytis kasdien? Pamiršk (arba pamišk). Čia uždaras sodas, iš kurio nieko negali išnešti.
Šitoj vietoj aš noriu sustoti ir tiesiog liepiu kiekvienam, kuriam pasirodė, kad tai yra “dzin” pagalvoti dar kartą. I can’t stress more kad tai yra vienas blogiausiu dalykų, ką galima daryti internete. Atviri standartai tarp tarnybų, galimybė su savimi pasiimti duomenis yra būtina sąlyga, jei mes norim turėti galimybę pritaikyti interneto tarnybas sau. Tai būtina sąlyga, kad galėtume tikėtis, kad inovacijos internete nesustos, ir galiausiai, aš, kaip vartotojas turiu turėti teisę valdyti savo informaciją! Niekas nesutiktų, kad fotoateljė jums negrąžintų išryškintų nuotraukų, leidyklos pasiimtų visas teises į knygas, arba Omnitel neleistų perkelti SIM kontaktų į Bitės telefoną. Tačiau internete kažkodėl mes tai leidžiame. Aš spėju, kad todėl, kad žmonėms nėrūpi, jie nesupranta, kokios yra to pasekmės. Rašiau apie Sodrą ir bankus, Flylal bajerius – ir, atrodo, visiems dzin, kad tai vyksta. Nu žmonės, atsibuskit! Dabar informacijos amžius, ir vienintelis vertingas dalykas, kurį turit – tai duomenys. Turim verstis kūliais, bet saugoti juos!
Tai kodėl aš vis dar naudojuos Facebook, paklausit? Dėl dviejų priežasčių. Pirma, tai Facebook man suteikia didžiulę vertę. Kol kas nesu pajutęs jokios žalos, neskaitant to jausmo, kad esu prirakintas. Tad paprasta cost-benefit analizė man sako, kad kaip ir galiu juo naudotis. Bet vien dėl to aš juo nesinaudočiau. Man laisvė per daug brangi. Ir todėl visiškai suprantu žmones, kurie Facebook prakeikia ir susilipdo savo platformą iš atskirų gabaliukų (kas, pastebėki, įmanoma tik be barjerų duomenims). Aš vis dar naudojuos Facebook, nes tikiu, kad tik vartotojams reikalaujant atidaryti sodų duris, jos gali atsiverti. Jei tokie, kuriems rūpi, tiesiog nusispjaus, ir lipdysis viską patys, Facebook nejaus spaudimo. O vartotojų bus milijonai, nes didžioji dalis jų yra stupid users, kuriems Data Portability yra absoliučiai nusispjaut. Tik būdami viduje, tik rašydami apie tai mes galim priversti žmones, kurie palaiko Facebook atiduoti mums mūsų duomenis. Nes jei mes nusispjausim, 3/4 pasaulio niekad ir nesužinos apie problemą. Taip, mes gal ir būsim laimingi naudodami atvirais standartais paremtus įrankius, bet mūsų bus mažuma. Kaip buvo Linux userių Microsoft valdymo laikais. O šį kartą priversti žmones suprasti, kokia čia problema yra lengviau nei Windows situacijoje, nes a) mes jau kartą nudegėm b) šį kartą mums labiau reikia galimybės kilnoti duomenis, nei reikėjo kilnoti juos tarp OS.
Ir aš tikiu, kad Facebook atsivers. Pradedama nuo paprastų dalykų, kaip draugų Status updates RSS srautų, atsiranda šiokia tokia API – tai ženklai, kad jie juda link to. O turint tokias organizacijas, kaip DataPortability, tikiu, kad ateis diena, kai į Facebook galėsiu prisijungti su OpenID. Tada beliks tik sutarti, kaip jie gali mano duomenis naudoti. Ir, tiesa sakant, nematau nieko keisto, kad jie norės turėti teises su jais daryti tam tikrus dalykus. Bet kol aš juos galėsiu pasiimti su savimi ir parodyti didįjį pirštą, tol viskas yra OK.
Mane iš one.lt išregistravo nemokamai. Išsiregistravau prieš maždaug mėnesį.
Atsiprašau už „double-posting“ (jeigu gali, sujunk šiuos du komentarus, ačiū), bet visgi kodėl manai, jog Facebook turėtų tapti atviras? Skype taip ir netapo atviras, kad ir kaip visi prašė, o API buvo duota Skype programai, o ne protokolui…
Na, aš vieną vasarą praleidau tyrinėdamas socialinius tinklus (praktikos metu). Teko, aišku, apsilankyti ir one.lt, ir tada tikrai “išėjimas buvo mokamas”. Galbūt dabar pasikeitė.
O dėl atvirų standartų – aš nemanau, kad kažkas turėtų turėti teisę neleisti man pasiimti savo duomenų. Tiesiog nesuprantu, kodėl taip turėtų būti. Aš paskolinu knygą bibliotekai – argi aš neturiu teisės turėti ją atsiimti, jei manau, kad biblioteka su ja daro nesąmones?
Skype atvejis yra kiek kitoks – jie sugalvojo “kietą” protokolą, kuris yra, pavadinkim, techninė paslaptis. Tas gal jiems prideda kiek teisės laikyti protokolą slaptą, tačiau netgi šiuo atveju – aš, pvz., nu nekenčiu Skype už tai. Mano visi IM account’ai yra konsoliduoti vienoje programoje, ir dabar dėl Skype aš turėčiau laikyti ir Skype atidarytą (kad galėčiau programos API naudotis)? Man tai ne prie širdies :)
Bet su Skype nėra tokios didelės problemos – čia yra tik Skype ir kita programa. Internete, tuo tarpu, būtų ne vienas, ne du ir ne trys servisai, prie kurių reiktų prisijungti, ir tas galutinis tikslas turėti viską vienoje vietoje, ir kilnoti kaip nori, žlugtų..
Taip, asmeninė informacija turėtų būti kiekvieno iš mūsų privati nuosavybė. Tam užtikrinti, turėtų būti sukurta sistema, kurioje tam tikrų papildomų įrankių pagalba, vartotojas pats galėtų valdyti savo duomenų prieinamumą atitinkamoms tarnyboms, vartotojams ar sistemoms, bei nesant papildomiems šalių įsipareigojimams atšaukti savo duomenų prieinamumą tik panorėjus. Nežinau, kokio tai dydžio užduotis ir kieno pareiga to imtis, bet žinau – Amerikoje yra pirmųjų kregždžių, juk tai, turbūt vienintelis pakankamas sprendimas apsaudoti/valdyti savo tapatybę internetinėje erdvėje. Google kalba, kad prie jų surinktų duomenų gali prieti tik žiupsnelis įmonės darbuotojų, bet iš esmės, Jie kol kas išlieka mūsų tapatybių savinkai.
Čia turėtų būti kaip tik į temą
http://www.nytimes.com/2008/12.....about.html
For now, surrendering personal information is the cost for asking questions and getting answers quickly. All of the privacy measures are cumbersome.
“I speak about this at hacker conferences,” Professor Conti said, “and if they say something’s hard to use, believe me, it’s hard. There’s really no solution now — except abstinence. And if you choose not to use online tools, you’re not a member of the 21st century.”
Facebook reikėtų suprasti kaip plotą didelėje skelbimų lentoje. Kitaip tariant nepublikuok ten to, ko nedėtum ant skelbimų lentos. Nereikia kraut viso gyvenimo ten.
Problema yra kita į kurią verta atkreipt dėmesį – žmonės kelia ten nuotraukas, kuriose yra ne tik jie, o ir kiti žmonės, kurie publikavimui sutikimo nedavė, t.y pažeidžiama asmens teisė į atvaizdą bei teisė į privatumą.