Categories
Uncategorized

Dviguba pilietybė: kodėl taip? (ar kodėl ne?)

Kaip ir buvo galima tikėtis, parašius praeitą įrašą apie tai, kodėl manau, kad referendume dėl pilietybės išsaugojimo balsuoti „už“ yra savanaudiška, socialiniuose tinkluose teko pasiaiškinti, kodėl esu dvigubos pilietybės priešininkas.

Bet aš lyg ir nesu – jeigu būtų man priimtina referendumo formuluotė, manau, kad balsuočiau už. Nors turiu pripažinti, kad ši tema tikrai nėra tokia jau paprasta. Todėl labai gaila, kad gilių diskusijų šia tema rasti sunku.

Štai, pavyzdžiui, Verslo Žinios turi keletą straipsnių referendumo tema, bet iš esmės nei viename nėra rimtų argumentų narpliojimų – apsiribota svarstymu „ar pavyks“ ir paburbėjimu, kad nėra vykdoma išsami referendumo kampanija. Toliau „Dviguba pilietybė – malonė ar norma“ nenueita. Tiesa, tik vakar paskelbtas VDU dekano straipsnis turi tai, ko labai pasigedau – visuomenės apklausų. Štai ką jie rado:

[…] dvigubai pilietybei visiškai pritarė arba pritarė 65,1% apklaustųjų, 17,4% abejojo ir 13,2% nepritarė ar visiškai nepritarė.

[…] 18-29 metų jaunimo gretose 70% ir 77,3% didžiausias pajamas turinčiųjų respondentų palaiko dvigubą pilietybę. Prieš pasisakė santykinai kiek daugiau apklaustųjų 30-49 metų amžiaus grupėje ir tarp gyvenančių vidutinio dydžio miestuose – po 15% respondentų.

[…] Santykinai mažiau, palyginus su kitomis partijomis, dvigubą pilietybę remia Tvarkos ir teisingumo partijos (60,3%) ir Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (64,6%) elektoratai. Galiausiai, dvigubą pilietybę labiausiai palaiko Liberalų sajūdžio (84,8%), Lenkų rinkimų akcijos (83,8%) ir Valstiečių žaliųjų (80,3%) rinkėjai.

(gaila, kad niekas nepalygino atsakymų žmonių, kurie turi giminių gyvenančių užsienyje – būtų buvę įdomu žinoti tokį pjūvį)

https://www.vz.lt/verslo-aplinka/2019/05/09/ar-pavyks-referendumas-del-dvigubos-pilietybes-galimybiu-dar-yra-bet-namu-darbai-nepadaryti

Kiek anksčiau atlikta Splinter apklausa parodė, kad vasario mėnesį tik 12% (!) apklaustųjų nurodė, kad jiems pakanka informacijos apie referendumą, ir tik dar 33% sakė, kad jiems jos „greičiau pakanka“. Labiausiai dominantys klausimai buvo apie mokesčius, kariuomenę ir tai, ar įgavę pilietybę žmonės liks lojalūs Lietuvai. Kai kurie iš šių klausimų tikrai sunkūs – geriausi Lietuvos analitikai apie tai vis dar galvoja :). Bet kai kurie – ne.

Ir svarbiausiai, ne labai kas diskutuoja, kodėl gi žmonės nori turėti tas kelias pilietybes. O juk tai svarbiausia suprasti. Turėti bet kokios šalies pilietybę reiškia turėti tam tikras privilegijas, pareigas, pasididžiavimą. Kodėl gi žmonės taip nori tų privilegijų? Pareigų?

Tad tam, kad būtų kiek daugiau pozityvo ir ne tik referendumo formuluotės kritikos – pabandžiau išreikšti argumentus taip, kaip jie dėliojasi mano galvoje.

Mokesčiai

OK, šitas pats paprasčiausias. Pajamų mokesčiai mokami ten, kur gyveni/dirbi, nepriklausomai nuo pilietybės. Gyveni Anglijoje, moki mokesčius ten. Gyveni Japonijoje, moki mokesčius ten.

Vienintelė rimta išimtis pasaulyje yra JAV, kuriai mokesčius reikia mokėti, kad ir kur gyveni (dar, pasirodo tokią mokesčių sistemą taiko Libija, Eritrėja, Šiaurės Korėja ir Filipinai). Faktas, kad Lietuva niekada neturės tiek ekonominės galios, kad galėtų leisti sau tai daryti ir išlikti konkurencinga. Reikia tikėtis, kad taip pat niekada nebus taip blogai kaip Libijoje ar Šiaurės Korėjoje, kurios turbūt neturi kito pasirinkimo didinti savo biudžetus kaip kad gaudyti savo piliečius visame pasaulyje.

O kaip dėl kitų mokesčių? Sveikatos apsaugos (PSD) ir panašūs mokesčiai taip pat mokami pagal gyvenamąją vietą. Jei gyveni užsienyje, juos mokėti kitoms valstybėms reikia ir nebūnant piliečiu. Lygiai taip pat yra ir su sveikatos apsaugos paslaugomis. Jei Lietuvoje PSD nemoki, tai už paslaugas reikia mokėti tiek pat, ar būtum Lietuvos pilietis, ar ne. Europos Sąjungoje yra sistema, kuri leidžia naudotis paslaugomis kitose ES šalyse, bet vėlgi – ji galioja tik tada, kai moki atitinkamus mokesčius bent vienoje ES šalyje.

Už nekilnojamą turtą mokama pagal tai, kur yra turtas. Jeigu turi namą Lietuvoje, gali būti nors ir Marso pilietis, mokėti vis viena reikės.

Kiek įdomiau yra su pensijomis. Pensijų sistemos yra labai skirtingos ir todėl paprasto atsakymo čia nėra. Dažniausiai, pensiją gauni šalyje, kurioje gyveni pagal joje „sukauptas“ (arba sumokėtas) lėšas. Jeigu esi gyvenęs keliose šalyse, gali gauti pensiją iš jų visų. Bet ji bus atitinkamai maža :). ES, vėlgi, turi visokių schemų, bet jos daugiausiai priklauso nuo to, kur gyvenai, o ne ar buvai jų pilietis. Tiesa, jei iš viso nesi ES pilietis, turbūt atsiranda papildomų kliūčių.

Taigi, visumoje, mokesčiai tikrai nėra svarbus kriterijus renkantis dvigubą pilietybę, nes dauguma mokesčių (ir susijusių privilegijų) nėra susieti su tavo paso viršeliu.

Kariuomenė ir pareiga šaliai

Mūsų geopolitiniame kontekste vis išlenda tas klausimas – o tai kam bus dvigubos pilietybės savininkas ištikimas? Kur atliks privalomąją tarnybą?

Antrasis klausimas, mano supratimu, yra procedūrinis. Ir atsakymas, pasirodo, yra gana paprastas – visai gali būti, kad teks abejose šalyse! Kaip Lietuva elgtųsi šiuo atveju, galėtų spręsti Seimas tvirtindamas teisės aktus, bet faktas tas, kad pasaulis šią problemą išsprendžia (ir nebūtinai taip, kad karo tarnybos išvengiama). Tiesa, pastebėčiau, kad antrą pilietybę žmonės dažniausiai įgytų jau praėjus tam amžiui, kai karo tarnyba aktuali.

Pirmasis klausimas šiek tiek sudėtingesnis. Kas būtų, jei turi Lietuvos ir JK pilietybes ir jos pradeda kariauti? Kieno tu pusėje, ypač jei jos priešingos, o ne kartu? Iš „procedūros“ pusės, turbūt galėtų į kariuomenę šaukti abi šalys. Nesu tikras, ar šiai situacijai yra vienareikšmis atsakymas. Bet visgi tokia situacija nėra labai tikėtina (tfu tfu tfu), o kokia būtų alternatyva? Jeigu dvigubos pilietybės neturime, Lietuvos pilietis, gyvenantis užsienyje tikrai nebūtų priverstas grįžti į šalį, kuri kariauja „prieš“ tą, kurioje jis dabar gyvena. Jis grįžtų nebent to norėtų pats. Tad svarbu būtų ne pilietybė, o nacionalinis identitetas. O jei jau jos kariauja „kartu“, tai vėlgi – jei žmogus pats pasirinktų stoti į ne Lietuvos eiles, tai ir turėdamas pilietybę jis rastų, kaip to išvengti.

Žodžiu, man kariuomenės klausimas yra šioks toks burbulas. Taikos scenarijumi problemų nematau (tik reikia visuomenės diskusijos dėl to, kokių taisyklių norėtume), o karo atveju tų problemų bus tiek, kad pasas žmogaus sprendimų tikrai nenulems.

Galimybė balsuoti, keliauti ir kitos teisės

Kodėl lietuvis, išvažiavęs į JK ar JAV, nori gauti tos šalies pilietybę? Palikus nuošalyje „sentimentalius“ argumentus (apie juos vėliau), dažnai ta priežastis yra noras dalyvauti šalies politiniame gyvenime (balsuoti, būti išrinktiems) ir noras būti ramiam, kad nebereikia vizos/laikino leidimo grįžtant namo.

Kai kurios šalys turi su darbu susijusių apribojimų – pvz., didžioji dalis ilgalaikių JAV vizų yra susietos su konkrečiu darbdaviu. Tai reiškia, kad praradus darbą gali tekti apsisukti ir grįžti. Praktiškai tai dažnai reiškia, kad ir kito darbo ieškotis yra sudėtinga.

Iš tiesų, svarbu paminėti tai, kad didžioji dalis šalių turi „nuolatinės gyvenamosios vietos leidimus“, kurie suteikia didžiąją dalį teisių. Teisės į sveikatos apsaugą, darbą, keliavimą be vizų suteikiamos su tokiu leidimu ir norint jį gauti, Lietuvos pilietybės atsisakyti nereikia. Netgi savivaldybių rinkimuose su tokiu leidimu neretai balsuoti galima.

Tad kodėl reikia pilietybės? O gi tam, kad jaustumeis saugus. Tam, kad žinotum, jog padarius netyčinį nusikaltimą tavęs neišmes iš šalies. Tam, kad jaustumeis pilnavertis pilietis ir nebereikėtų tyliai sėdėti prie pietų stalo, kai kolegos diskutuoja už ką balsuoti ateinančiuose parlamento rinkimuose. Tam, kad, pavyzdžiui, turėtum galimybę palikti JK daugiau nei 2 metams (pvz., grįžti į Lietuvą), bet neprarastum turimų privilegijų ten. Tam, kad nebijotum, kad pasikeitus politiniams vėjams, neatsirastų naujų barjerų gyventi ar dirbti.

Bet. Viskas būtų „faina“, tik o kam reikia tada turėti ir Lietuvos pilietybę? Iš tiesų, geras klausimas. Vėlgi, palieku „sentimentalius“ argumentus pabaigai.

Balsavimo teisė? Na, nežinau. Pats Lietuvoje negyvenu jau 9 metus. Iš pradžių balsuodavau, norėjau parodyti, kad „žinau geriau, ko reikia Lietuvai“. Žinot, išsilavinęs emigrantas ar kažką. Bet vienas žmogus kažkada mane įtikino, kad tai nėra teisinga. Kodėl aš, kuris artimiausius 4 metus greičiausiai negrįš į Lietuvą, turėtų rinkti prezidentą(-ę)? Kokią aš turiu teisę „žinoti geriau“ nei tie, kurie gyvena šalyje? Prezidento funkcija apima užsienio politiką, tai gal dar… Bet Seimo? Kad ir kaip man skaudžiai atrodo pastarųjų rinkimų rezultatai, ar aš tikrai turiu teisę kištis tiesiog žiūrėdamas iš šono? Jeigu planuoju grįžti, jeigu aktyviai dalyvauju visuomeninėje veikloje – tada taip. Bet jeigu ne?

Kiek labiau suprantu argumentą, kad norisi būti tikram, kad visada galėsi grįžti į Lietuvą. Taip, įsivaizduoti, kad reikės vizos tam, kad aplankytum tėvus ir senelius iš tiesų yra sunku. Bet tai, pripažinkim, privilegija. Kartais tarp privilegijų reikia rinktis, ir jei jau taip norisi saugumo ir užtikrintumo užsienyje, tai galbūt reikia jo atsisakyti namuose? (o kuris yra kuris? Lietuva užsienis? ar namai?)

Likimas lietuviu

Va ir priėjau tą sudėtingiausią klausimą. Ar turėtų žmogus turėti privilegiją išlaikyti Lietuvos pilietybę vien todėl, kad tai jam padeda „jaustis lietuviu“?

Dvigubos pilietybės oponentai sakys, kad ne. Kad lietuvis – tai tautybė, o ne paso viršelis. Atiduodamas pasą, tautybės neprarandi. O jeigu jau taip norisi „jaustis britu“, tai nėra ko čia įsivaizduoti, kad kartu gali jaustis ir lietuviu. Kad kartais reikia rinktis.

Ir jų argumentuose tikrai yra tiesos. Manau, kad atsirastų ne vienas lietuvis emigrantas, kuris po daug metų grįžo į Lietuvą, ir kuris pasakys, kad visgi, jeigu būtų nereikėję atsisakyti Lietuvos pilietybės, jie būtų pasiėmę dar vieną ir galbūt todėl niekada negrįžę. Nes tada būtų užsienyje visiškai pritapę. Tad galbūt dabartinė padėtis grąžina dalį žmonių atgal.

Bet ar mes, kaip Lietuva, turėtume tokius dalykus kaip lietuvybė prižiūrėti botagu? Argi neturėtume leisti žmonėms turėti lietuvišką pasą būtent dėl to, kad tikimybė, jog jie išlaikys savo lietuviškumą tada bus didesnė? Juk kalba eina apie savo gimtojo paso atsisakymą. Taip, galbūt tai tik pasas, bet visgi tai yra labai svarbus simbolis. Ypač, kai jo reikia atsisakyti. Pačiam, savo noru.

Įsivaizduokite save, sėdintį virtuvėje kažkur tolimoje šalyje, žiūrintį pro langą į kiemą žaidžiančius vaikus, ir galvojantį, kaip užtikrinti, kad jų gyvenimas netyčiomis nesugriūtų pasikeitus politinei situacijai ar jums praradus darbą. Kaip padaryti, kad jie būtų lygūs. Svarstyti, ar dėl to verta atsisakyti savo gimtojo paso?

Kodėl mes juos turėtume priversti rinktis vien todėl, kad jie nori gyventi kaip jų kaimynai? Jaustis „pilnarūšiai“? Pasirinkti lietuviško paso atsisakymą turėtų būti labai sunku. Taip sunku, kad priėmus tokį sprendimą turbūt bus sunku apie Lietuvą galvoti. Lygiai kaip būna po labai ilgų santykių pažiūrėti į žmogų, su kurie tie santykiai nutrūko.

Kaip labai gražiai parašė Domas Mituzas:

Kodėl tada reikia Lietuvos pilietybės? Todėl, kad tai yra ryšis su Tėvyne, kuris susiformavo per daug daug metų, ir jo toks oficialus praradimas yra skaudus. Joks imigrantas nebus asimiliuotas į vietinę kultūrą per dešimt metų – kam prireiks penkiasdešimt, kas – niekada. Aš savo gabaliuką Lietuvos nešiojuos ir dalinuos kiekvieną dieną – kiekvienas pokalbis gali nukrypti į mūsų Tėvynės istoriją, mūsų dabartį ir pasiekimus, ehem, Marčiulionį, ar dar ką.

Aš daug savo naujų patirčių dalinuos su žmonėm Lietuvoje – ar tai būtų verslo, technologijų žinios ir ryšiai, ar kultūriniai pastebėjimai. Tas ryšys tarp šalies, kurioje augau, ir šalies, kurioje gyvenu, vis dar stiprus ir unikalus.

Mano identitetas nėra net “Amerikos lietuvis” – aš esu Lietuvos lietuvis, gyvenantis Amerikoje. Aš nesu “emigrantas” – aš negalvoju, kad “išvažiavau” – aš esu “imigrantas”, nes mano kasdieninės problemos yra to, kuris gyvena kitokioje aplinkoje, nei užaugęs.

https://www.facebook.com/domas/posts/10155952392921962

Kam būtų geriau nuo to, kad verstume žmones rinktis? Tik savigarbai. Tik todėl, kad atrodytų, jog va, privertėme kažką parodyti, kokios jų tikrosios vertybės.

Jeigu mes būtume didelė šalis, kuriai nesvarbus užsienio diasporos palaikymas ir įsitraukimas, kuri neturi demografinių problemų – pirmyn, verskime rinktis. Bet aš norėčiau tikėti, kad žmones prisidėti prie Lietuvos kūrimo galima ir ne tik botagais.

O jei 70% jų niekada nieko nepadarys? Na, kaštai Lietuvai bus minimalūs. Mokesčių neprarasim, kariuomenės irgi ne. Pasai nekainuoja tiek daug. Bet bent jau būsime pabandę. Be to, tą 70% visada galima sumažinti nustatant kriterijus, kas turėtų galėti pilietybę išlaikyti.

Bet kad ir ką galvotumėt apie dvigubą pilietybę, referendumas yra nesąmonė. Jei jau norim dvigubos pilietybės, darykime tai normaliai.

Categories
Uncategorized

Referendume balsuosiu prieš

Nors Facebook dažnai nebesilankau, vieną vakarą užtikau diskusiją apie dvigubos pilietybės referendumą. Turiu pripažinti, kad iki tol per daug referendumu nesidomėjau, tik žinojau, kad toks bus ir tiek. Bet perskaitęs pažįstamų Rusnės ir Domo įrašus, supratau, kad diskusija viešosiose erdvėse verda.

Pradėjau domėtis labiau.

Neprireikė daug domėtis, kad suprasčiau, jog šiame referendume balsuosiu prieš.

Ne todėl, kad manau, kad reikia žmones priversti rinktis vieną šalį, ar todėl, kad emigrantai ne tikri lietuviai, ir tikrai ne todėl, kad manau, kad po dvigubos pilietybės įteisinimo mus užplūstų naujai kepti šnipinėjantys piliečiai. Iš tiesų, manau, kad dviguba pilietybė Lietuvai tikrai būtų naudinga. Ir tiek Rusnė, tiek Domas pateikė gerų argumentų, ir jų yra ir daugiau.

Balsuosiu prieš todėl, kad referendumo siūlomas būdas leisti įgyti daugiau nei vieną pilietybę man atrodo visiškai nepriimtinas. Pasikartojimui, referendume siūloma Konstitucijos 12 straipsnio formuluotė yra:

Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda.

http://urm.lt/referendumas/

Pasaulis visiems, bet Lietuva lietuviams?

Kaip žinia, šis referendumas nėra dėl dvigubos pilietybės. Jis yra dėl „pilietybės išsaugojimo“, kaip kad aišku iš siūlomos Konstitucijos pataisos – t.y., žmonės, turintys Lietuvos pilietybę, ją galės (kartais) išsaugoti, bet užsieniečiai jos gauti – ne. Įdomu, ar ne?

Siūlau tiesiog paimti ir dar kartą perskaityti Domo ar Rusnės įrašus, tik įsivaizduoti, kad juos rašo vokietis, gyvenantis Lietuvoje. Ką čia vokietis. Ukrainietis. Rusas. Žmogus, kuris nusprendė, kad norėtų Lietuvoje gyventi visą savo likusį gyvenimą, bet yra iš šalies, kuri neatitinka „europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų“. Tai jam jau dabar reikia rinktis tarp buvimo „vienu iš mūsų“ ir savo istorijos? Galimybės aplankyti savo tėvus ar močiutes be vizos?

Man kvepia lygumu tarp lygių.

Tai, kur gyveni, parodo, kas tu esi

Ar bent jau taip, atrodo, galvojo referendumo organizatoriai. Mat jei tau pasisekė, kad esi lietuvis, kuris iškeliavo į užsienį (o ne atvirkščiai), tai tavo „lietuviškumo vertė“ bus nustatoma pagal tai, kur tu nusprendei gyventi.

Ką būtent reiškia atitikti „europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus“ referendume niekas nespręs – tą vėliau nustatytų Seimas atitinkamais teisės aktais. Tačiau spaudoje dažniausiai minimi kriterijai – priklausymas ES, NATO arba EEE / EBPO. Net neprasidėsiu su teisiniais klausimais, kuriuos (galbūt?) teisingai kai kurie komentatoriai kelia – pvz., ar jungtukas „ir“ reiškia, kad JAV nebūtų tarp šių šalių, nes ji nieko neturi bendro su Europa? Ar klausimu, prie ko čia EBPO (labiau žinoma, kaip OECD), kurios tikslas – skatinti ekonominius santykius ir prekybą.

Daug įdomiau yra tiesiog pasižiūrėti į šių šalių sąrašą ir pagalvoti. Turime Turkiją – ne turiu nieko prieš turkus, bet šalis, mano supratimu, visgi nėra „europietiška“. Yra Japonija, kuri su Lietuva kultūros prasme turi bendro tik Andrių Kleivą, bet nėra Kinijos. Sąraše taip pat yra Čilė, Izraelis, Pietų Korėja..

Nesąmonė, pripažinkim.

Dauguma tų egzotiškų šalių sąraše atsiranda dėl EBPO įtraukimo. Tad, sakykime, išbraukime EBPO. Na, tada nebus, pvz., Australijos. Esu tikras, kad išeiviams Australijoje tai tikrai patiks. Hm, gal neišbraukim. Gal visgi niekam nekenkia tos egzotinės šalys. Bet va, paaiškėja, kad Rusija dar ne taip seniai tarėsi dėl prisijungimo prie EBPO. Va tau ir potenciali problemėlė ateityje.

O jeigu, pvz., JAV prezidentas nuspręstų pasitraukti iš NATO? Staiga nebeliktų ir JAV sąrašuose.

Aišku, visada galima būtų palikti Seimui nuspręsti konkretų šalių sąrašą. Ir tada tik laukti, kol vėl išsirinksime partiją su neaiškiais ryšiais su Rusija, ar tiesiog mėgausimės naujienomis, kaip Seimo nariai leidžia laiką debatuodami, ar [pasirink savo mėgstamiausią šalį] atitinka kriterijus. Arba, dar geriau – keisime sąrašą kas 3 metus, palikdami žmones su antra pilietybę nežinioje. Norite sužinoti, koks tai jausmas? Paklauskite tų, kuriuos šiuo metu neramina Brexit.

Kokią moralinę teisę mes iš viso turime spręsti, kurios šalys geresnės už kitus? Juk kalba eina apie žmones ir jų pasirinkimus, kur gyventi. Sprendimus, kuriuos jie dažniausiai priima dėl artimų žmonių, karjeros, o ne politinės sistemos.

O tai ką daryti?

Iš tiesų, labai paprasta.

Tai, ar konkrečiam piliečiui (-ei) būtų leidžiama pasilikti Lietuvos pilietybę, turėtų priklausyti ne nuo to, kur šis žmogus gyvens, bet nuo to, kokie jo ryšiai su Lietuva. Ką jis turi bendro su ja? Ar vis dar moka kalbą? Ar išmano kultūrą, tradicijas?

Taip, aš siūlau egzaminuoti žmones. Ne viena šalis tai daro, kai nori gauti pilietybę. Pvz., Šveicarijos nuostatai yra:

Knowledge of a national language to a minimum spoken level of B1 and written level of A2 will be required. Applicants for naturalisation need a “C” residence permit to apply for a Swiss passport. People on welfare and anyone with a criminal offence are in theory excluded.

The State Secretariat for Migration examines whether applicants are integrated in the Swiss way of life, are familiar with Swiss customs and traditions, comply with the Swiss rule of law, and do not endanger Switzerland’s internal or external security.

https://www.swissinfo.ch/eng/becoming-a-citizen/29288376

Beje, pamąstymui: norint įgyti Lietuvos pilietybę tereikia gyventi šalyje 10 metų ir mokėti kalbą (ir atsisakyti kitų pilietybių, aišku).

Daug administracinio darbo? Taip, sutinku. Bet argi jis to nevertas? Vienas iš didžiausių dvigubos pilietybės priešininkų argumentų yra „jie nutautės“ – tai atsirinkime tuos, kurie įdės pakankamai pastangų įrodyti, kad jiems tai negresia.

Jei atrodo, kad egzaminavimas yra nesąmonė, arba baisu, kad tai pavirs į „licenciją“, kurią reikės atsinaujinti kas 20 metų, tai likime prie formalių kriterijų – kalba, giminės.

Bet balsuoti „už“ šiame referendume, man atrodo, yra pats blogiausias pasirinkimas. Savanaudiškas pasirinkimas.

Tai reiškia sutikti, kad nei vienas užsienietis nėra vertas to, ko bus vertas bemaž kiekvienas užsienyje gyvenantis lietuvis. Tai reiškia sutikti, kad jeigu tu išvažiuosi į Kiniją, ten atidarysi lietuvišką mokyklėlę, tu negalėsi gauti pilietybės, nes tavo pasirinkta šalis to neverta.

Ir taip, 95% emigrantų tai neliečia. Tai principo reikalas. Bet jeigu mes savo Konstitucijoje nesilaikome principų, tai kur jų laikysimės?