Investavimas – tai ne žaidimas prie pokerio stalo!

Už akių užkliuvo alfa.lt straipsnis “Investavimas – žaidimas prie pokerio stalo”. Jame apie finansų rinką ištikusią krizę diskutuoja ISM docentė Zina Gaidienė. Skaičiau, ir galvojau – kas per žurnalistai, taip Gaidienės nesuprato! Žinodamas, kad panašiai poniai Zinai atsitinka ne pirmą kartą, pridedu tas “užslėptąsias mintis”, kurias (tikiuosi) ji norėjo pasakyti (teksto nemažai, bet perskaityti reiktų):

– Pone Zina, ar finansų krizę pajus visi?

– Pasaulinė finansų krizė nėra stichinė nelaimė – taifūnas, uraganas, žemės drebėjimas, nuo kurio nukenčia visi gyventojai. Finansų krizė – pačių žmonių sukelta finansinių sunkumų situacija, kurioje vieni nukenčia, nes praranda turtą (jis tampa bevertis), o kiti krizės gali net nepajusti.

Ponia Zina pamiršo paminėti, kad finansų krizė į aukštumas gali užkelti palūkanas. Lietuvos atveju – daugiau nei du kartus! Ir tai paliečia kiekvieną, netgi tą, kuris neturi pasiėmęs paskolos, nes jei ne jis tiesiogiai kenčia, tai tą daro darbdavys, ar, netgi valstybė (juk ji irgi skolinasi!), o kur dar į pensijų fondus investuoti pinigai.. Ponia Zina tikrai tai turėjo paminėti, nes būtent todėl, kad finansų sektorius veikia kiekvieną iš mūsų, yra priežastis, kodėl JAV bankus gelbėja, o automobilių gigantų – ne.

– Kas skatina finansų krizę?

– Padidėjęs žmonių godumas ir lengvabūdiškumas, pasitikėjimas ir tikėjimas ateitimi. Žmonės Lietuvoje ir kitose šalyse prarado budrumą, pamėgo riziką. Tai rodo kaip greitai Lietuvoje paplito lošimo namai. Mes nenorime ilgai ir kantriai taupyti, norime suvartoti jau dabar dar tik būsimus savo uždarbius. Kai taip manančiųjų vis daugėja, didėja rizika. Mes juk taip žavėjomės amerikiečiais, kurie sugeba gyventi skolon. Šiandien puikiai matome tokio gyvenimo pasekmes.

Ponia Zina taip pat pamiršo paminėti, kad didžioji dalis prarasto turto buvo ne todėl, kad žmonės lošė, bet todėl, kad finansų sektoriaus atstovai sukūrė tokius finansinius instrumentus, kurių rizikos nesugebėjo teisingai įvertinti, ir kartu su reitingų agentūros pagalba, skelbė neteisingą informaciją. Paprasti žmonės čia nelabai prie ko. Plius, ponia Zina tikrai turėjo paminėti (bet “matyt” žurnalistė nesuprato), kad krizė kilo ir dėl neįvertintos likvidumo rizikos, bei antrosios-šalies (counterparty) rizikos. Tai du dalykai, kurie iki šiol tiesiog neįėjo į jokius grąžos skaičiavimo modelius. Lošimo namai čia turi tiek pat bendro, kaip ir Tibeto ožiai.

[....praleista dalis, kurioje ponia Zina nieko nepamiršo...]

– Kokios investicijos atsiperka krizės metu?

– Ir krizės, ir ekonominio pakilimo metu ne visos investicijos atsiperka, ir čia jokių receptų nėra. Atsipirkimas (pas mus vartojamas terminas „grąža“) yra individualus dalykas: tos pačios rūšies turtas viename versle gali uždirbti daug, kitame – nieko. Viskas priklauso nuo vadybos sugebėjimų (vadybos sugebėjimai ir yra verslo vertė). Jeigu daug rinkos dalyvių priima neprotingus, rizikingus sprendimus, investuodami, pvz., į vertybinius popierius, tada tiesiog atrodo, kad šios investicijos neatsiperka. Kiekvienas finansų rinkų dalyvis turi išmanyti finansinio turto ypatumus. Jeigu tokį turtą perka diletantai, tai elgiasi kaip lošimo namuose.

Atvirai sakant, nežinau, ką ponia Zina čia norėjo pasakyti. Jei kas išvers, būsiu dėkingas, bet sakiniai kaip “tos pačios rūšies turtas viename versle gali uždirbti daug, kitame – nieko”, leidžia daryti išvadą, kad ponia Zina norėjo pasakyti – “sukitės savo galva”. Aš pridėti galiu tik – krizės metu gali neatsipirkti jokios investicijos. O gali atsipirkti ir daugelis. Priklauso nuo krizės. (read: nelabai korektiškas klausimas)

– Kaip žmogui įvertinti, ar jam verta investuoti pinigus į vieną ar kitą turtą?

– Norint finansiškai įvertinti turto investicijas – atsakyti į klausimą, ar man verta pirkti šį konkretų turtą konkrečiam tikslui, – kiekvienas žmogus turi apskaičiuoti būsimus perkamo turto uždarbius. Reikia sau atsakyti tokius klausimus: kur planuoju panaudoti nupirktą turtą, ką juo gaminsiu, už kiek parduosiu po „n“ metų, kas man kaip turto savininkui liks iš turto uždarbio; kiek kainuos pinigai turtui nupirkt (palūkanos, jeigu skolinsies, prarasta galimybė uždirbti tam tikrą metinį pelną, jei turtą pirksite iš savo santaupų); kiek metų planuojate turto uždarbius.
Apskaičiavus kiekvienų metų turto uždarbius, pvz., per 5 metus, reikia palyginti turto kainą su visų 5 metų uždarbiu ir gausite atsakymą ar per 5 metus turtas uždirbs daugiau, nei jis kainuoja.
Tai yra paprasčiausias būdas. Finansų specialistai taiko ir daugiau metodų. Bet svarbiausias dalykas, kad planuojant turto uždarbius, būtina įvertinti ir riziką. Rizikai įvertinti pakanka atsakyti į klausimą, kas gali atsitikti su turto uždarbiais arba su pinigų kaina (dabar Lietuvoje neplanuotai pabrango pinigai), ko aš dabar neplanuoju.

Jeigu pirksite turtą neįvertinę jo atsipirkimo rizikos, sprendimas bus labai rizikingas.

Ponia Zina gali kalbėti kiek nesuprantamai, tad aš išversiu į žmonių kalbą: turite suprasti, kiek galite (norite) pakelti rizikos, kiek laiko planuojate “įmerkti” pinigus, kokia tikimybė, kad jums staiga prisireiks investuotų pinigų, ir nuo kokių rinkos judėjimų jūs jau esat pažeidžiamas (t.y. investuoti į TeoLt, jei ten dirbate nėra the smartest idea. O tada – pirmyn, aiškinkitės, kokie “turtai” (? čia taip lietuviškai?) jūsų atveju labiausiai tinka. Finansų kurso pradžiamokslis. Jei būtų įdomu, galiu pasiplėtoti.

– Gal dabar verta investuoti į pingantį nekilnojamąjį turtą?

– Nekilnojamasis turtas, kaip ir auksas bei kiti spalvotieji metalai, gali būti išeitis investicijoms ekonominio nuosmukio metu tiems, kurie nenori rizikuoti. Bet toks turtas nėra pelninga investicija. Aš manau, kad neverta investuoti į nekilnojamą turtą, jeigu tikiesi uždirbti tik iš turto kainų pokyčio.

Ponia Zina pamiršo pasakyti, kad būtent dėl tokio mąstymo “nekilnojamas turtas niekada nenuvertėja (net ir krizių metu)” ir įvyko visas marazmas dabartinėje rinkoje. Taip pat, ji pamiršo paminėti, kad vis dar besilaikant palūkanoms, krentant vartojimui, žymiai sumažėja (ir turbūt dar mažės) nekilnojamo turto paklausa, tad jis dar tuėtų pigti. O į dar vis pigsiantį turtą protingi žmonės neinvestuoja. Jos auksinis paskutinis sakinys iš tikrųjų slepia platininę mintį – jei jau perki nekilnojamą turtą, tai nuomok jį, ir taip generuok pinigus, o ne laikyk juos įšaldęs.

– Kaip investuoti būtų teisinga?

– Labai paprastas ir universalus atsakymas – nedėk visų kiaušinių į vieną pintinę. Remiantis šiuo principu, galima tikėtis vidutinių uždarbių ir vidutinės rizikos. Visiškai išvengti rizikos nėra galimybės, galima tik ją sumažinti diversifikuojant turtą.

Šiek tiek pataisau. Jei nemanot, kad esat protingesni už rinką, diversifikuojat (t.y. išskirstot į priešingai judančius “turtus” savo pinigus) maksimaliai. O tada, priklausomai nuo to, kiek norit rizikos (ir kartu tikėtino pelno), jau galit dėlioti savo portfelio sudėtį. Sakymas, kad reikia tikėtis tik “vidutinės rizikos ir vidutinių uždarbių” yra nesąmonė. Tiesiog reikia būti tikram, kad už visą riziką, kurią prisiimi, tau mokama (o finansų teorija sako, kad jei gali panaikinti dalį rizikos diversifikuodamas, tai nėr ko už ją mokėt. Todėl nediversifikuotas portfelis turi daugiau rizikos, nei jam (tikėtinai, ateityje) yra už ją sumokėta.

– Kokio vidutinio uždarbio galima tikėtis investuojant į rinkos vertybinius popierius?

– Maždaug šimtametė JAV finansų rinkų statistika parodė, kad vidutinis akcijų pelningumas per metus yra apie 12 proc. Daugiau gali planuoti uždirbti smarkiau rizikuojantieji. O nemėgstantieji rizikos turi tenkintis nedideliu 3–4 proc. metiniu uždarbiu. Atsiminkite paprastą taisyklę: jeigu jums siūlomi dideli uždarbiai, tai yra užmokestis už didelę riziką.

Taisyklė auksinė. Vienintelis dalykas, kurį noriu pasakyti – skaičiumi 12% negalima pasikliauti. Pirma, tai yra 100 metų vidurkis, kas reiškia, kad kol neinvestuosit 100 metų, tol tas skaičius (beveik) nieko vertas. Yra buvę dešimtys metų, kai žmonės akcijų rinkoje nieko neuždirbo (pvz., Japonijos akcijų rinka laikotarpiu 1992-2006, jau nekalbant apie dabar, realiai neuždirbo investuotojams nieko). Antra, tai kas buvo praeityje, nebūtinai bus ateityje. Yra dešimtys (jei ne šimtai) finansų darbų, ieškančių, kaip paaiškinti svyruojančius akcijų pelnus per ilgą laiką, ir kol kas niekas atsakymo neranda. Nebent ponia Zina žino jį.

– Ką sąstingio metu patartumėte verslininkams?

– Verslas privalo plėstis, augti, jeigu nenori bankrutuoti. O plėtra, augimas reiškia turto investicijas. Be abejo, ekonominio sąstingio metu plėtra gali sulėtėti. Tada reikia galvoti, kaip išlaikyti turto vertę, kad ji nesumažėtų.

Koks klausimas, toks atsakymas…

– Kaip matuojama esamo turto vertė?

– Turto vertė matuojama jo galimybe uždirbti savininkui. Kiekvieno verslo vadybininko pareiga parinkti tokį turtą (išteklius), kurie, atsižvelgus į riziką, uždirbtų naudą savininkams net ekonominės krizės metu. Jeigu vadybininkai nežino, kokį turtą nupirkti, kaip jį „įdarbinti“, tada jie negali dirbti šio darbo.

Tad patarimas būtų toks – investuokite į gerus specialistus. Nors Lietuvoje net aukšto lygio valstybės vadybininkais dažnai dirba žmonės, neturintys vadybinio išsilavinimo, o tai mūsų šaliai sukelia tik papildomų rūpesčių.

Investuokite į gerus specialistus. Investuokite į gerą išsilavinimą. Man nuoširdžiai gaila visų tų žmonių, kuriems ISM finansus dėsto ši nuostabi docentė. Bijau, kad jų investicijos gali ir neatsipirkti.. Tikrai, jie verti daugiau, nes jei ten taip ir dėstoma, tai investavimas ir baigiasi prie pokerio stalo. Žiauru.
O manęs dar klausia, kodėl aš ne Lietuvoj ekonomiką studijuoju..