Barcamp Baltics 2009 dalyvių prezentacijos
Kaip žinia, Barcamp Baltics 2009 vieną pristatymą padariau ir aš. Šiek tiek kitokį nei dauguma, nepristatantį jokio produkto, tiesiog papasakojau savo idėją, savo mintį – komentarai, pats svarbiausias user-generated content ramstis, turi ateityje pasikeisti. Turi tapti svarbesnis nei dabar. Ir gal jau net po truputį tai vyksta. Bet apie viską iš pradžių.
Komentarų svarba besiformuojant socialinėms interneto ypatybėms
Prezentaciją pradėjau paprastai. Žinot, web2.0, kad ir kaip bebūtų nusibodęs, vis dar svarbus. Bet ar niekad nekilo klausimas, iš kur jis toks atsirado? Kodėl būtent taip, o ne kitaip? Vienas iš pagrindinių web2.0 ramsčių – tai vartotojų sukurtas turinys. O koks tas turinys? Jei žmogus pažvelgsi 10 metų atgal, į 1998, kai dar frazės web2.0 niekas nebuvo girdėjęs, jau rasi vartotojų sukurto turinio. Forumai (kas prisimena phpBB?) – realiai, tai tik vartotojų sukurtas turinys. Nieko daugiau. Kodėl Delfi buvo toks sėkmingas senais laikais? Todėl, kad vartotojai grįždavo ir grįždavo dar kartą perskaityti komentarų, ar parašyti savo. O Delfi pageviews skaitliukas tik sukosi ir sukosi. Komentarai – tai pati primityviausia user-generated content forma. Tai ta bakterija, nuo kurios viskas prasidėjo. Kas yra tinklaraštis? Iš principo, tai tik didelis komentaras kokia nors tema. Tinklaraštis – tai evoliucionavęs komentaras. Bet jei ne komentarai, galbūt viso to, ką turime dabar – neturėtume. Negana to, kad komentaras yra primityviausia user-generated content forma, tai yra svetainės savybė, pagal kurią mes kartais sprendžiam, ar tai priklauso web2.0 šeimai. Gyvas pavyzdys: “Ar sutinkat, kad tikras tinklaraštis privalo turėti komentarus po kiekvienu įrašu?” Komentarai yra žiauriai svarbus dalykas visame interneto vystymesi. Tačiau jie realiai liko tokie, kokie ir buvo prieš 10 metų. Kaip Delfi komentuodavome, taip ir komentuojame. Taip, vietomis atsirado žvaigždutės, taip, yra dar vienas kitas dalykas, bet iš esmės komentarai liko tokie pat.
Komentarai šiandien
Pirmas dalykas kurį reiktų pastebėti, tai kaip pasikeitė rolės internete. Situacija prieš penkis-dešimt metų: yra kompanijos, ir yra blogeriai. Pirmieji – tai tikrieji turinio davėjai, tie, kurie rūpinasi, kad jų tekstai pasiektų mases. Antrieji – tie, kurie aprašinėja kompanijų produktus, generuoja tą tikrąjį vartotojišką turinį. Klausimai, kuriuos bando atsakyti kompanijos: kaip pritraukti didesnį blogerių dėmesį? Kaip užtikrinti, kad jų atsiliepimai geri? Kaip užtikrinti, kad jie sugrįžtų, kai išleisime naujus produktus? Situacija #2 (dabar): yra blogeriai, ir yra komentuotojai. Pirmieji kuria turinį, rūpinasi, kad juos išgirstų kuo daugiau žmonių. Antrieji vaikšto po tinklaraščius, ir komentuoja. Klausimai, į kuriuos bando atsakyti blogeriai: kaip gauti daugiau komentarų? kaip užtikrinti komentarų kokybę? kaip paversti juos į nuolatinius skaitytojus? Jaučiasi panašumas tarp situacijų? Mes, blogeriai, dabar esam tokioj pat pozicijoj, kaip anksčiau buvo kompanijos. Mes ieškome user-generated content, mes patys jau jaučiamės tie “tikrieji turinio davėjai”.
Antra, reiktų pastebėti, kad nepaisant to, kad atsirado visokio plauko naujovių, visokių formų vartotojų sugeneruoto turinio: wiki, tinklaraščiai, social bookmarking, ir pan komentarai liko absoliučiai tokie, kokie liko. Neatsirado nieko, kas pagerintų tokio tipo pokalbių kokybę, transformuotų juos į kažką naujo, suteiktų didesnes galimybes. Argi tai nekeista? Argi nekeista tai, kad kažkas, kas buvo toks svarbus užvedant visą web2.0 reikalą vis dar stovi ten, kur stovėjo prieš 10 metų? Žinau, kad atsiras norinčių pasakyti, kad microblogging (a.k.a. Twitter) yra nauja komentarų ir pokalbių forma. Bet aš nesutinku. Microblogging nėra komentavimas. Iš principo galėtų būti, bet nėra. Per daug lifestreaming, per daug random triukšmo. Ten labai retai vyksta pokalbiai, retai vyksta komentarai nukreipti į tam tikrą problemą. 90% ten apie save, o ne apie tai, kas aplink.
Iš tikrųjų, tai aš nesu visai teisus sakydamas, kad niekas nepasikeitė su komentarais. Pasikeitė, bet tik back-end’e. Mes turim Backtype, su kuriuo gali surasti visus savo internete parašytus komentarus (ar bent gali pabandyti). Mes turim galimybę outsource’inti savo komentarų sistemas (Intense Debate, Disqus), su kuriomis kartu ateina galimybė geriau juos moderuoti, vertinti, ir pan. Turim ir šiokias tokias komentarų sekimo tarnybas (Cocomment, Commentful), su kuriomis galime sekti tas diskusijas, kuriose dalyvaujam, ir kur tikimės išgirsti ką nors naujo. Bet visa tai veikia dar tik mūsų užnugaryje, padeda mums lengviau susitvarkyti, greičiau suvalgyti visą gaunamą informaciją. Komentarų vertę mes suprantame taip pat, kaip supratome 5 metai atgal – faina, kai jų yra, bet šiaip tai “ai….”.
Komentarų ateitis
Jei klausiat manęs – komentarai turi ateitį, ir svarbią.
- Mes seksim savo komentarus. Mes turėsim tarnybas, su kuriomis galėsim patikimai sekti komentarus, ir tai pastoviai darysim. Kodėl? Todėl, kad suprasim, kad komentarai turi vertę, ir kad nenutrūkstančios diskusijos gali duoti labai daug.
- Mes seksim kitų komentarus. Kitų turinį jau sekam. Ir sekam ne tik tinklaraščių įrašus, sekam ir tweet’us. Tai kodėl turėtume nesekti komentarų? Jei mus veža, kaip žmogus rašo apie šunis, ar neturėtų mums būti įdomu, ką jis komentuoja kituose šuniškuose puslapiuose?
- Mes skaitysim komentarus. Atsimenat laikus, kai pereidavot per kiekvieną tinklaraštį, ir žiūrėdavot, ar yra naujas įrašas? O ką darot dabar? Turbūt naudojatės RSS privalumu – jūs neinat pas turinį, turinys eina pas jus. Bet tuo pačiu metu, jūs neinat pas komentarus. Bet jie, deja, pas jus neina taip pat, kaip eina įrašai. Kada buvo paskutinis kartas, kai atsidarėt įrašą tik todėl, kad norėjot paskaityti komentarus (ne pats pakomentuoti, bet tik paskaityti)?
- Mes kontroliuosim savo komentarus. Diskusijos “kam priklauso komentarai – komentuotojui ar svetainės savininkui?” bus baigtos. Mes galėsim sugaudyti visus komentarus. Galbūt netgi kontroliuosim visą lauką aplink komentaro tekstą, ir turėsim teisę ten talpinti, ką tik norim. Net ir reklamą.
Iš esmės, jau yra dviejų tipų tarnybos, kurios gali padėti suprasti, kur juda komentarų tobulėjimas. Pirmasis tipas – Google Friend Connect ir Facebook Connect. Be visų kitų dalykų, jos iš esmės leidžia komentuoti prisijungiant jau savo turimu vartotojo vardu (Facebook/Google). Taip kiekvieną kartą komentuodamas tu praneši sistemai, kur paliekamas komentaras, ir suteiki galimybę visus juos surinkti į vieną. Tad jos su komentarais daro kažką tokio, ką su įrašais padarė RSS – suneša viską į vieną vietą. Ne tu eini pas komentarus, bet jie parseka namo. Antrasis tipas, ar tiksliau, antroji tarnyba, tai FriendFeed. Ilgiau skaitantys mano tinklaraštį gal prisimins, kaip kažkada klausiau – kodėl niekas nerašo apie šią tarnybą? Ši tarnyba – tai didžiulis real-time turinio agregatorius su komentavimo galimybe. Tai yra nuostabi informacijos apdorojimo tarnyba. Ten vyksta daug geresnės diskusijos nei įprasto tinklaraščio komentaruose, nes ten viskas vienoje vietoje. Ten gali įvertinti gerą komentarą, ir tai pastebės kiti. Ten visos galimybės virti tikriems pokalbiams, nes niekas niekur nedingsta. Kai kurie dėl to pyksta, nes tinklaraščiai praranda lankytojus, bet jau dabar yra komentarų iš friendfeed integracijos galimybė atgal į originalų turinį. Iš esmės, Friendfeed gali tapti ta vieta, kur vyksta diskusijos. Ta vieta, kur tu visad ateisi komentuoti.
Kodėl komentarai taip turėtų rūpėti?
Kai pasakojau, mačiau keleto žmonių veidus – “jo, gal ir gražios idėjos, bet kodėl taip turėtų būti? kodėl mes turėtume pradėti rūpintis komentarais?” Na, visų pirma, tai tavo turinys. Tavo, tu jį sukūrei, ir galbūt sukūrei jį kokybišką. Tai kodėl neturėtum stengtis jo perduoti savo skaitytojams? Juk iš principo, ką kiekvienas iš mūsų daro, tai informacijos filtravimas individo lygyje ir perdavimas skaitytojams. Ar tai asmeninė informacija, skirta tėvams ir pažįstamiems rašomame tinklaraštyje, ar tai vieta, kur stengiesi perteikti savo nuomonę, principas tas pats. Tu filtruoji informaciją, ir ją perduodi tiems, kurie tave skaito. O didelė tikimybė, kad jie tave skaito būtent todėl, kad tu atfiltruoji juos dominančią informaciją. Tai jeigu komentaras yra tokia pati informacija, kodėl neparodyti skaitytojams ir jo? Komentaras gali būti ne mažiau vertingas, nei įrašas. O gali būti ir vertingesnis, nes sujungia skaitytoją su kitu įdomiu turiniu.
Antra, kalbėti verta. Jei pažvelgsi į populiariausius blogerius – tebūnie tai pasauliniu lygiu (Robert Scoble), ar Lietuvos (Karolis Pocius) – jų įrašų turinys tikrai geras, nieko nepasakysi. Bet yra nemažai žmonių, kurie rašo ne ką blogiau. Šitie žmonės yra tokie populiarūs, nes jie bendrauja. Jie jungia atskiras dalis į bendrą paveikslą, jie komentuoja, jie suveda skaitytojus su nauju turiniu, naujomis žiniomis, kurios egzistuoja aplink. Ir nemaža to padaroma būtent komentarais. Jų komentarus tikrai būtų verta sekti.
Ir galiausiai, komentuoti lengva. Šiame tinklaraštyje turiu 140 įrašų ir dar 40 draft’ų. Aš fiziškai neturiu laiko, kada parašyti įrašus. Bet komentuoti kartais laiko atsiranda. Jei žmonės mane skaito dėl mano turinio, ar neskaitytų mano komentarų? O jei skaitytų, tai vadinasi, komentarai gali būti trumpalaikis išsigelbėjimas nuo blogdepresijos. O gal ir nebūtinai trumpalaikis. Galbūt nebūtina rašyti tinklaraščio. Galbūt tiesiog gali būti komentuotojas. Jei tavo komentarai bus geri, galėsi būti ne mažiau svarbus. Ir nors nebūsi nei blogeris, nei tweet’eris, būsi tikras social media, user-generated content atstovas. Būsi komentuotojas.
P.S. Pačias skaidres žadu įdėti ryt, kartu su anglišku įgarsinimu. My first podcast is coming :)
ir sutinku ir nesutinku. Nevisada tai, ką komentuoji kituose resursuose, bus susiję su tavo tematika, apie ką rašai savo blog’e. Tarkim, aš rašau blog’ą apie ūkininkavimą, turiu būrį skaitytojų. Jie pradeda sekti ir mano komentarus. Viskas ok tol, kol komentuoju apie ūkininkavimą kituose resursuose. Jei pradėsiu diskutuoti apie kokius nors botagėlius sexshopo blog’e, ir svarstyti kokio gyvūno odos botagėlis geriau dera prie manosios, tai dalis mano skaitytojų tikrai nebus susidomėję šia tema. Kaip sprendimas būtų turėt kelis akauntus, kuriais galėčiau komentuot – vienas blog’inis, kitas – asmeninis. Bet ar tai yra patogu ir verta to tikslo? Nemanau… Tuo labiau, kad jei blog’ini dėl populiarumo ir t.t., tai blog’as nebus asmeninis. Arba bent jau minimaliai asmeninis. O komentarai visame internete tikrai bus daugiau asmeniniai, nes žmogus norės pasireikšti kitomis temomis, ne tik savo blog’o.
Ir dar – komentarų sekimas yra dar vienas privatumo atsisakymas :) Kartais tas viešumas yra OK, bet kartais norisi ir privatumo. Kas tada? Kitu akauntu komentuoti? :)
Antanai, tu teisus. Tą patį klausimą iškėlė ir iškart po mano prezentacijos. Bet aš nesakau, kad reikia sekti visus komentarus. 50% komentarų visad bus nieko verti. Aš manau, kad tas, kuris palieka komentarus, galėtų juos filtruoti, atrinkti, kurie turi pakliūti į bendrą srautą, o kurie ne. Jis galėtų juos kategorizuoti, tagginti (kaip dabar darom su įrašais), ir taip visos šlamšto problemos būtų išspręstos. Lygiai taip pat dėl privatumo – teisę spręsti, ar viešinti komentarą, turėtų turėti pats komentatorius. Tu valdytum savo turinį, ir tu spręstum, kas privatu, o kas ne. Ką dėti į srautą, o ką – ne. Tai jokiais būdais neturėtų būti “aš komentuoju, o kažkas sprendžia, kur mano komentarai keliauja”.
nu tada atkrenta komentaro privalumas – paprastumas. Dabar yra taip – “atėjau-pakomentavau-išėjau”. Tame ir žavesys, kad tam didelių pastangų nereikia. Jei manysiu, kad ta tema reiktų ir kitus žmones apšviesti, tai tam rasiu laiko ir parašysiu atskirą blog’o įrašą apie tai. Tvarkingai, argumentuotai, pasidomėjęs papildomai ta tema. Komentaro esmė ir yra ta, kad didelio dėmesio žmonės jiems neteikia, tiesiog surašo kas ant liežuvio ir tiek. Tai ir kokybės didelės dažniausiai vargu ar galima rasti. Kitas dalykas – jei žmogus aktyvus dalyvis visuomenėje/bendruomenėje, tai jis ganėtinai nemažai laiko tada skirs savo komentarų tvarkymui, ir tai vargu ar apsimoka daryti dėl tokio ganėtinai mažo svorio informacijos :)
šiaip mintis gal ir gera, bet yra trukdžiai, kurie stabdo šitą reikalą :)
Na, nežinau – social bookmarking įpratom daryti – paspaudžiau, įrašiau tag’us ir tiek. Neturėtų būti taip jau sunku sudėti tag’us (o gal tai galėtų padaryti sistema? pagal įrašo tag’us, dar ką), ir nuspausti share (arba nenuspausti).
O trukdžiai – true, jų yra, ir yra labai nemažai. Bet jei yra gera idėja, visad atsiranda žmonės, kurie sugalvoja techninius sprendimus jai įgyvendinti :)
katik naturaliai supratau tokio pokycio (jei jis tikrai vyksta) blogybe: norejau palikt komentara “Geras insightas”. Bet tada pasiziuriu i esancius ilgus komentarus, prisimenu ka katik perskaiciau (kad komentarai tampa kzkuo svarbiu etc) ir pagalvoju kad jei mase prades (pradeda) zmogu vertint uz jo paliekamus komentarus (turini) tai suvokiau kad noriu geriau palikt gera komentara, taigi nusprendziu kad gal geriau sugrisiu kada veliau kai netingesiu rimtesnio komentaro palikti.
taigi bloginimo depresijos vaistas – komentaras, tampa exposintas problemai pats – jausdami spaudima is skaitytoju zmones prades vengt palikt komentarus. zinoma gal ne delfio tipo komentuotojai, nes jie tikrai nepergyvena del to ka raso, bet tie kurie tikrai ziuri i komentarus kaip i konstruktyvu turini (butent tie kurie mes norim kad komentuotu) prades reikstis maziau. Suprantu kad cia spekuliacija, bet skamba realistiskai, doesnt it?
Pakankamai realistiškai, bet kai komentaro nereikia kurti nuo 0 – jau yra tekstas, apie kurį sukasi komentaras. Tuo tarpu su įrašu tu pradedi viską tik nuo minties, idėjos, naujienos – reikia daugiau darbo įdėti.
P.S. Jei pradės vertinti už paliekamus komentarus, tai dar ir tikėsis, kad komentarai su lietuviškom raidėm bus ;)
[...] Giliausi dienos rašiniai šį kartą buvo apie komentarus. Aurimas išklojo savo pranešimo BarCamp Rygoje esmę (kad komentarai įdomūs savaime, net jei nežinai, apie ką), o Benamis paguodė visus, kam [...]
http://friendfeed.com/e/186e48.....as-Online/
Įdomu ir iš dalies teisinga, bet suvokit, kad blogai ir jų komentarai yra ne tik informacija. Kartais tai įspūdis, emocija ir atgal taip pat norisi gauti emociją, pajusti bendrumą, ryšį… Nežinau, ar mane suprasit. Šiaip, aišku, negerai emocijų pagrindu per daug chuliganavot.
[...] geriau būčiau nuėjęs pasiklausyti Aurimo. Bet ačiū jam, viską ką pasakojo pablogino [...]
[...] Pabandžiau internete pasidomėti, ką šią tema rašo blogeriai ir tikrai yra bandyta sukurti komentavimo taisykles, komentarus traktuoti, kaip socialinį tinklą, yra bandymas komentuotojus auklėti, žadėti blogiems komentarams pasaulio pabaigą. Galu gale komentatoriai buvo surusiuoti (čia ir čia) ir net atviras prisipažinimas. [...]