Ačiū, kad apsilankei! Jei vis dar neprenumeruoji šio tinklaraščio RSS srauto – padaryk tai dabar. Taip tikrai nepraleisi nei vieno naujo įrašo, o man tai bus paskatinimas rašyti dar dažniau. Pirmyn, užsiprenumeruok įrašus el. paštu arba RSS!
kas čia per kvailystė? anyway, atėjau čia pažiūrėti įrašo apie alų ir TV, bet nieko neradau, todėl einu į vz.lt. iki.
Heh. Puiku, kad atėjai. Tik gaila, kad neradai – žodis “cha” buvo nuoroda į mano įrašą apie tai. O Verslo žiniose – straipsnis, kuris pasakė tai, ką dar tada sakiau aš.
Realiai, paskirtis ir buvo nukreipti į vž, negi man gaila? Tad puiku, kad radai, ko ieškojai.
puiku, tu dar ir ironijos nesupranti. paaiškinimas ypatingai kvailiems: kuomet skaitai naują įrašą, tikiesi kažko daugiau, nei ankstesni blogo įrašai ir nuorodos į vz.lt. labai nuobodu.
Esu kvailas ir nesuprantu ironijos.
Ir dar nesuprantu, kodėl turėčiau pridėti sakinį “ei, žiūrėkit, atsimenat, ką rašiau? Dabar teisininkai sako visiškai tą patį!” arba tiesiog dar kartą perrašyti tai, ką jau rašiau.
Iš dalies tai galima pavadinti stilistika. Iš kitos pusės – jo, dažniausiai atėjęs tikiesi daugiau. Tačiau šis blogas – ne tik toks, kuriame minimalus žodžių limitas 300, bet ir tas, kuriame rasi įrašų, kurie gal labiau tinka Twitter. Pasirinkimas, deja, mano. Planuoju kada pridėti kažką panašaus į sideblog, kuriame eitų tokio stiliaus įrašai. O dabar apsiriboju kategorija 1-2-3.
Tad:
a) šis įrašas neturi turinio, sutinku.
b) šito blogo skaitytojas dažniausiai sutiks ilgesnius įrašus, tad čia gali jaustis nusiminęs.
c) šis įrašas visgi turi prasmę, ir šiuo atveju mano “literatūrinis sprendimas” buvo minimalistinis
d) pasirinkdamas kategoriją aš indikuoju, kad čia turinio nebus daug. Jei labai prieš – galima gi filtruoti skaitant RSS, o jei lankaisi tiesiogiai puslapyje – tą patį daryti akimis.
e) kadangi visgi rašau ne sau, o kitiems, tai kritiką priimu, ir ieškosiu sprendimų, kaip tokį turinį pateikti nenuviliant. Dabartinis sprendimas – geriau nei nieko, bet neidealus.
O gal iš viso nereikėjo rašyti, pasakys kas nors. Imho, reikėjo. Prasmę matau.
nu matai, Aurimai, tu gali viešinti vieną informaciją ir slėpti kitą. paprastas logikos dėsnis – jei krepšinį būtų galima rodyti, tai Vėsaitė nebūtų sugalvojusi pataisų leidžiančių rodyti logotipus ir panašiai. vadinasi teisininkai nėra visiškai teisūs.
Naršydami po svetainę kartas nuo karto galite "užsirauti ant" visokių keistų dalykų. Dingusios temos, atsirandantys ir dingstantys puslapiai, besikeičiantis dizainas.. Visa tai normalu - aš "live režimu" renovuoju šį blogą, ir toks režimas yra vienintelis, kuris mane privers pabaigti pertvarkas iki naujųjų metų artimiausiu metu (tikiuos). Tikiuosi, pakentėsite :)
P.S. Geriausias būdas išvengti nesklandumų - užsiprenumeruoti RSS srautą. Juo gausit visą turinį, o tai, kas čia vyksta, bus, švelniai tariant, dzin.
Ačiū!
Ačiū, kad apsilankei! Jei vis dar neprenumeruoji šio tinklaraščio RSS srauto – padaryk tai dabar. Taip tikrai nepraleisi nei vieno naujo įrašo, o man tai bus paskatinimas rašyti dar dažniau. Pirmyn, užsiprenumeruok įrašus el. paštu arba RSS!
kas čia per kvailystė? anyway, atėjau čia pažiūrėti įrašo apie alų ir TV, bet nieko neradau, todėl einu į vz.lt. iki.
Heh. Puiku, kad atėjai. Tik gaila, kad neradai – žodis “cha” buvo nuoroda į mano įrašą apie tai. O Verslo žiniose – straipsnis, kuris pasakė tai, ką dar tada sakiau aš.
Realiai, paskirtis ir buvo nukreipti į vž, negi man gaila? Tad puiku, kad radai, ko ieškojai.
puiku, tu dar ir ironijos nesupranti. paaiškinimas ypatingai kvailiems: kuomet skaitai naują įrašą, tikiesi kažko daugiau, nei ankstesni blogo įrašai ir nuorodos į vz.lt. labai nuobodu.
Esu kvailas ir nesuprantu ironijos.
Ir dar nesuprantu, kodėl turėčiau pridėti sakinį “ei, žiūrėkit, atsimenat, ką rašiau? Dabar teisininkai sako visiškai tą patį!” arba tiesiog dar kartą perrašyti tai, ką jau rašiau.
Iš dalies tai galima pavadinti stilistika. Iš kitos pusės – jo, dažniausiai atėjęs tikiesi daugiau. Tačiau šis blogas – ne tik toks, kuriame minimalus žodžių limitas 300, bet ir tas, kuriame rasi įrašų, kurie gal labiau tinka Twitter. Pasirinkimas, deja, mano. Planuoju kada pridėti kažką panašaus į sideblog, kuriame eitų tokio stiliaus įrašai. O dabar apsiriboju kategorija 1-2-3.
Tad:
a) šis įrašas neturi turinio, sutinku.
b) šito blogo skaitytojas dažniausiai sutiks ilgesnius įrašus, tad čia gali jaustis nusiminęs.
c) šis įrašas visgi turi prasmę, ir šiuo atveju mano “literatūrinis sprendimas” buvo minimalistinis
d) pasirinkdamas kategoriją aš indikuoju, kad čia turinio nebus daug. Jei labai prieš – galima gi filtruoti skaitant RSS, o jei lankaisi tiesiogiai puslapyje – tą patį daryti akimis.
e) kadangi visgi rašau ne sau, o kitiems, tai kritiką priimu, ir ieškosiu sprendimų, kaip tokį turinį pateikti nenuviliant. Dabartinis sprendimas – geriau nei nieko, bet neidealus.
O gal iš viso nereikėjo rašyti, pasakys kas nors. Imho, reikėjo. Prasmę matau.
O Twitter naudoti nenoriu.
nu matai, Aurimai, tu gali viešinti vieną informaciją ir slėpti kitą. paprastas logikos dėsnis – jei krepšinį būtų galima rodyti, tai Vėsaitė nebūtų sugalvojusi pataisų leidžiančių rodyti logotipus ir panašiai. vadinasi teisininkai nėra visiškai teisūs.