Universitetų privatizacija

Kaip žadėjau, pamąstymai apie visišką universitetų privatizavimą. Iš esmės, norėčiau kabinti tik principinius punktus, bet Lietuvos situacija turbūt tokia, kad čia privatizavimui gali daug praktinių detalių. Na, ką padarysi.

Privatizavimo pliusai

• Valstybei nukristų nemažai naštos rūpinantis universitetų priežiūra – juk visgi didelės organizacijos, nors iš esmės ir labai savarankiškos.
• Rinkos sąlygomis organizacijos dirba efektyviau, nes joms svarbu siekti kuo didesnio pelno, todėl kaštai būtų optimizuoti, kiek įmanoma, o dėl konkurencijos kainos taip pat turėtų lubas
• Dėl tos pačios konkurencijos turėtų kilti studijų kokybė, ypač populiariausiųjų specialybių. Kitaip tiesiog būtų prarandami studentai
• Būtų greičiau ir adekvačiau reaguojama į tai, ko reikia darbo rinkoje – jei universiteto išleisti švieži darbuotojai neturėtų pasisekimo, ilgainiui universitetui – ragai.
• Atsirastų galimybė į Lietuvą ateiti universitetui iš kitos vastybės, kuris kartu atsivežtų duog ryšių patirties, apsikeitimo programų galimybes, patyrusius dėstytojus ir pan.
• Universitetai labiau rūpintųsi savo studentų lygiu, todėl būtų griežtesni atrankos testai. Gal nebeturėtume Lietuvoje visų valytojų su aukštuoju, ir taip pagaliau pradėtume jausti šio diplomo vertę.
• Labiau būtų atsižvelgiama į vartotojų nuomonę, t.y. į studentus. Juk kas be ko juos gintų visokios Vartotojų Teisių Tarnybos.
• Paspartėtų dėstytojų kaita, kas Lietuvoje yra tiesiog būtina, nes jie taip pat pradėtų jausti konkurenciją. Galbūt dėl jos net jų atlyginimai pakiltų.
• Universitetų ir verslo partnerystė sustiprėtų – tiesiog verslas su verslu labiau susišneka, ypač kai abu mato naudą.

Minusai

• Tobulos konkurencijos čia nebūtų. Greičiau oligopolija. Vadinasi, nemaža tikimybė, jog kainos galės kilti kiek per aukštai.
• Stipendijos greičiausiai pranyktų – nebent būtų gaunamos su įsipareigojimu vėliau “atidirbti (pasižadėti, jog dirbsi tokioje ir tokioje kompanijoje)”. Verslui juk pašalpos neįdomios.
• Prarastos nepelningos studijų programos. Ir ne tik nepelningos, bet galbūt ir nepopuliarios (greičiausiai turbūt pasitaikytų 2 in 1). Ką tai reiškia? Nori būti stomatologas, nori būti chemikas? Važiuok į Lenkiją! (ar kur kitur). Ar nepritrūktume specialistų vėliau šalyje (ypač mokslinių pakraipų)?
• Vėlgi – neturime mokslininkų, neturi verslo-mokslo sąryšio, neturime ateities. Juk daug pelningiau daryti vadybos specialistus šiandien, nei laukti kol po 10 metų GAL koks žmogus išras naują duomenų perdavimo būdą.
• Jei paaiškėtų, kad galima pinigus užsidirbti yra įmanoma surinkus visus neįstojusius į prestižiskiausią universitetą, pasinaudojant “scale economy” – turim dar vieną didelį ŠU.
• Kadangi mokslas būtų mokamas, valstybei reiktų paleisti labai gerai apgalvotą paskolų sistemą – kitaip labai daug žmonių praras galimybę mokytis. Paskolos turėtų būti be pradinio užstato ir pan., tačiau pakankamai didelės, ir tai gali skaudžiai atsiliepti biudžetui.
• Prarasta aukštojo mokslo kontrolė, realiai jau buvęs punktas – prarastos nišinės specialybės, sumažintas mokslinis potencialas

Laiminga pabaiga

Jei tikėjotės daug platesnio aprašymo – atsiprašau. Bet palieku kiekvienam apgalvoti, kiek svarbus yra vienas ar kitas punktas. Jei kas turi papildomų punktų – laukiami daugiau nei labai ;)

Kokios išvados? Aš asmeniškai pasirašyčiau už tokį modelį, kuris sujungia abiejų galimybių privalumus: privatumo efektyvumą ir vastybinį socialinį saugumą. Kitaip sakant, privatizuokime universitetus, leiskime jiems viduje tvarkytis taip, kaip jie nori ir kaip sugeba. Tačiau pinigus už studentą mokėtų valstybė, studijų kryptis irgi turėtų kiek teisės ji pareguliuoti (ne pilnai) – kitaip sakant, universitetai būtų paslaugas suteikiančios institucijos, kurioms už darbą moka vastybė. Reiktų tik išvengti “moksleivio krepšelio” tipo problemos – kad nebūtų noro turėti kuo daugiau moksleivių, ir, manau, turėtume visai neblogą pradinę situaciją. deja, turbūt taip niekad nebus. Mūsų Seimūnai neleis sau atiduoti paties valdymo kažkieno rankas, patys turėdami tik minimalias kontrolės teises ir pareigą mokėti pinigus. O studentai čia irgi liktų laimingi – kokybė kiltų, o už mokslą mokėti turbūt turėtų ne visi – vertiesiems išlaidas dengtų valstybė.