Nors Facebook dažnai nebesilankau, vieną vakarą užtikau diskusiją apie dvigubos pilietybės referendumą. Turiu pripažinti, kad iki tol per daug referendumu nesidomėjau, tik žinojau, kad toks bus ir tiek. Bet perskaitęs pažįstamų Rusnės ir Domo įrašus, supratau, kad diskusija viešosiose erdvėse verda.
Pradėjau domėtis labiau.
Neprireikė daug domėtis, kad suprasčiau, jog šiame referendume balsuosiu prieš.
Ne todėl, kad manau, kad reikia žmones priversti rinktis vieną šalį, ar todėl, kad emigrantai ne tikri lietuviai, ir tikrai ne todėl, kad manau, kad po dvigubos pilietybės įteisinimo mus užplūstų naujai kepti šnipinėjantys piliečiai. Iš tiesų, manau, kad dviguba pilietybė Lietuvai tikrai būtų naudinga. Ir tiek Rusnė, tiek Domas pateikė gerų argumentų, ir jų yra ir daugiau.
Balsuosiu prieš todėl, kad referendumo siūlomas būdas leisti įgyti daugiau nei vieną pilietybę man atrodo visiškai nepriimtinas. Pasikartojimui, referendume siūloma Konstitucijos 12 straipsnio formuluotė yra:
Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda.
http://urm.lt/referendumas/
Pasaulis visiems, bet Lietuva lietuviams?
Kaip žinia, šis referendumas nėra dėl dvigubos pilietybės. Jis yra dėl “pilietybės išsaugojimo”, kaip kad aišku iš siūlomos Konstitucijos pataisos – t.y., žmonės, turintys Lietuvos pilietybę, ją galės (kartais) išsaugoti, bet užsieniečiai jos gauti – ne. Įdomu, ar ne?
Siūlau tiesiog paimti ir dar kartą perskaityti Domo ar Rusnės įrašus, tik įsivaizduoti, kad juos rašo vokietis, gyvenantis Lietuvoje. Ką čia vokietis. Ukrainietis. Rusas. Žmogus, kuris nusprendė, kad norėtų Lietuvoje gyventi visą savo likusį gyvenimą, bet yra iš šalies, kuri neatitinka “europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų”. Tai jam jau dabar reikia rinktis tarp buvimo “vienu iš mūsų” ir savo istorijos? Galimybės aplankyti savo tėvus ar močiutes be vizos?
Man kvepia lygumu tarp lygių.
Tai, kur gyveni, parodo, kas tu esi
Ar bent jau taip, atrodo, galvojo referendumo organizatoriai. Mat jei tau pasisekė, kad esi lietuvis, kuris iškeliavo į užsienį (o ne atvirkščiai), tai tavo “lietuviškumo vertė” bus nustatoma pagal tai, kur tu nusprendei gyventi.
Ką būtent reiškia atitikti “europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus” referendume niekas nespręs – tą vėliau nustatytų Seimas atitinkamais teisės aktais. Tačiau spaudoje dažniausiai minimi kriterijai – priklausymas ES, NATO arba EEE / EBPO. Net neprasidėsiu su teisiniais klausimais, kuriuos (galbūt?) teisingai kai kurie komentatoriai kelia – pvz., ar jungtukas “ir” reiškia, kad JAV nebūtų tarp šių šalių, nes ji nieko neturi bendro su Europa? Ar klausimu, prie ko čia EBPO (labiau žinoma, kaip OECD), kurios tikslas – skatinti ekonominius santykius ir prekybą.
Daug įdomiau yra tiesiog pasižiūrėti į šių šalių sąrašą ir pagalvoti. Turime Turkiją – ne turiu nieko prieš turkus, bet šalis, mano supratimu, visgi nėra “europietiška”. Yra Japonija, kuri su Lietuva kultūros prasme turi bendro tik Andrių Kleivą, bet nėra Kinijos. Sąraše taip pat yra Čilė, Izraelis, Pietų Korėja..
Nesąmonė, pripažinkim.
Dauguma tų egzotiškų šalių sąraše atsiranda dėl EBPO įtraukimo. Tad, sakykime, išbraukime EBPO. Na, tada nebus, pvz., Australijos. Esu tikras, kad išeiviams Australijoje tai tikrai patiks. Hm, gal neišbraukim. Gal visgi niekam nekenkia tos egzotinės šalys. Bet va, paaiškėja, kad Rusija dar ne taip seniai tarėsi dėl prisijungimo prie EBPO. Va tau ir potenciali problemėlė ateityje.
O jeigu, pvz., JAV prezidentas nuspręstų pasitraukti iš NATO? Staiga nebeliktų ir JAV sąrašuose.
Aišku, visada galima būtų palikti Seimui nuspręsti konkretų šalių sąrašą. Ir tada tik laukti, kol vėl išsirinksime partiją su neaiškiais ryšiais su Rusija, ar tiesiog mėgausimės naujienomis, kaip Seimo nariai leidžia laiką debatuodami, ar [pasirink savo mėgstamiausią šalį] atitinka kriterijus. Arba, dar geriau – keisime sąrašą kas 3 metus, palikdami žmones su antra pilietybę nežinioje. Norite sužinoti, koks tai jausmas? Paklauskite tų, kuriuos šiuo metu neramina Brexit.
Kokią moralinę teisę mes iš viso turime spręsti, kurios šalys geresnės už kitus? Juk kalba eina apie žmones ir jų pasirinkimus, kur gyventi. Sprendimus, kuriuos jie dažniausiai priima dėl artimų žmonių, karjeros, o ne politinės sistemos.
O tai ką daryti?
Iš tiesų, labai paprasta.
Tai, ar konkrečiam piliečiui (-ei) būtų leidžiama pasilikti Lietuvos pilietybę, turėtų priklausyti ne nuo to, kur šis žmogus gyvens, bet nuo to, kokie jo ryšiai su Lietuva. Ką jis turi bendro su ja? Ar vis dar moka kalbą? Ar išmano kultūrą, tradicijas?
Taip, aš siūlau egzaminuoti žmones. Ne viena šalis tai daro, kai nori gauti pilietybę. Pvz., Šveicarijos nuostatai yra:
Knowledge of a national language to a minimum spoken level of B1 and written level of A2 will be required. Applicants for naturalisation need a “C” residence permit to apply for a Swiss passport. People on welfare and anyone with a criminal offence are in theory excluded.
The State Secretariat for Migration examines whether applicants are integrated in the Swiss way of life, are familiar with Swiss customs and traditions, comply with the Swiss rule of law, and do not endanger Switzerland’s internal or external security.
https://www.swissinfo.ch/eng/becoming-a-citizen/29288376
Beje, pamąstymui: norint įgyti Lietuvos pilietybę tereikia gyventi šalyje 10 metų ir mokėti kalbą (ir atsisakyti kitų pilietybių, aišku).
Daug administracinio darbo? Taip, sutinku. Bet argi jis to nevertas? Vienas iš didžiausių dvigubos pilietybės priešininkų argumentų yra “jie nutautės” – tai atsirinkime tuos, kurie įdės pakankamai pastangų įrodyti, kad jiems tai negresia.
Jei atrodo, kad egzaminavimas yra nesąmonė, arba baisu, kad tai pavirs į “licenciją”, kurią reikės atsinaujinti kas 20 metų, tai likime prie formalių kriterijų – kalba, giminės.
Bet balsuoti “už” šiame referendume, man atrodo, yra pats blogiausias pasirinkimas. Savanaudiškas pasirinkimas.
Tai reiškia sutikti, kad nei vienas užsienietis nėra vertas to, ko bus vertas bemaž kiekvienas užsienyje gyvenantis lietuvis. Tai reiškia sutikti, kad jeigu tu išvažiuosi į Kiniją, ten atidarysi lietuvišką mokyklėlę, tu negalėsi gauti pilietybės, nes tavo pasirinkta šalis to neverta.
Ir taip, 95% emigrantų tai neliečia. Tai principo reikalas. Bet jeigu mes savo Konstitucijoje nesilaikome principų, tai kur jų laikysimės?