Kai kurios idėjos gimsta, bet jų įgyvendinimas kur nors pakimba. O kai kurios nukeliauja iki pat galo. Šiandien viena tokia atkeliavo. Poko.lt.
Idėja: padėkim būsimiems studentams rinktis
Tinklaraštį nustojęs rašyti esu bent keturis kartus. Tarpai tarp įrašų siekia nuo poros mėnesių iki beveik metų. Beveik. Kaip ir šį kartą. Anyway – prie reikalo, kuris privertė parašyti ir pasiekti tave ir visus kitus šį tinklaraštį beprenumeruojančius žmones.
O reikalas paprastas. Su senu geru draugu sėdėjom vieną vakarą, ir nusprendėm, kad reikia padaryti ką nors gero. Target – the lithuanian education system. Idėja paprasta – vieną kartą paimti, ir sustruktūrizuoti / sustandartizuoti visą out there esančią informaciją apie studijas. Palengvinti gyvenimą visiems tiems, kurie vis dar nori studijuoti Lietuvoje, ir nori pasirinkti teisingai. Padėti tiems, kurie nežino, ką rinktis. Atverti akis tiems, kuriems Finansų ir draudimo matematika atrodo 10x kiečiau už Ekonometriją. Nes nu, c’mon… Klaipėdos universitetas turi 71 studijų programą? Sick.
Taigi. Idėja išsamiai paaiškinta Voro tinklaraštyje, tad čia nesiplėsiu. Tik paprašysiu tavęs, kad perskaitytum įrašą, ir jei kils kokia gudri mintis – pasidalink komentaruose. Čia arba ten, nesvarbu.
Ačiū.
Entrepreneurship Competition Vilnius 2009
Mūsų didysis prizas :)
Šeštadienį vėlai vakare baigėsi kasmetinis ECV (anksčiau buvęs JVK) verslumo konkursas. Baigėsi lygiai taip pat kaip prieš du metus – mūsų komanda LT from LV (Arvydas, Justas, Vaidotas ir aš) laimėjo tiek simuliaciją, tiek case study, ir karjerą šiame konkurse pabaigė taip, kaip ir pradėjo prieš du metus – pirmąja vieta. Per tris studijų metus teko sudalyvauti ne vienam konkurse, tad šįmet vietoj tiesiog pasidžiaugimo pergale, keli take-aways visiems, kurie dalyvauja tokio pobūdžio renginiuose:
- Jei organizuojate tokį konkursą, svarbiausia ne didžiulis biudžetas ir perpildyti banketai. Dėl šįmetinės krizės beveik niekas nesutiko paremti šio pakankamai aukšto lygio konkurso (gėda kompanijoms, gėda..), tad valgėme VU EF valgykloje, viskas vyko universitete, o nakvojome Erasmus studentų barakuose. Palyginus su pernai “Panorama” viešbučiu – šiek tiek arčiau žemės, bet niekam tai nepakenkė. Viską atpirko nuotaika. Na, nebent tas nelemtas virusas, kuris pakirto 75% dalyvių (ir mane tarp jų), būtų buvęs išvengtas viešbutyje. Bet abejoju.
- Jei esate kompanija, kurios paprašo parengti case study, nepatingėkite, ir pasėdėkite. Šįmet KPMG aiškiai patinginiavo, ir mums liepė ne tik įšspręsti problemą, bet ir ją susigalvoti – t.y. ne tik parodyti, kodėl reiktų sujungti dvi įmones, bet ir patiems išsirinkti dvi įmones iš LT/LV/PL. Iš dalies – sudėtingiau, tad įdomiau, bet aš vis vien manau, kad dalyvių sprendimus tokiu atveju yra pernelyg sunku vertinti vienodai (o kas jei pasirinksiu įmones, apie kurias niekas nieko nežino?), pernelyg daug tikimybės, kad dalyvis tiesiog pasinaudos savo turimomis “apdorotomis” žiniomis, o ne bus priverstas galvoti. Case study neveltui vadinasi case study. There must be a case ;)
- Jei esate dalyvis, prezentacijos turinys ir net skaidrės dar nėra viskas. Labai svarbu, kur sudėti svarbiausi taškai ant i, ir kaip visgi žmonės prezentuoja. Šio konkurso atveju – dvi SSE komandos pasirinko beveik dvi identiškas poras: mes jungėm Sanitą ir Olainfarm, o kita komanda – Sanitą ir Grindex. Turiu pripažinti, kad mes Grindex tiesiog suebėjom pražiopsoti, ir tas variantas tikrai logiškesnis. Bet taškų daugiau gavome mes – už tai, kad sudėjom viską, ką reikėjo, ir pasakėm taip, kaip reikėjo.
- Jei sėdite komisijoje – nepavarkite. Rimtai. Labai apsidžiaugiau, kai pirmą komandą labai stipriai užsipuolė net du komisijos nariai. Ne tik todėl, kad tai reiškė, kad jie atskirs “grūdus nuo pelų”, bet ir todėl, kad arši kritika yra tai, kas labiausiai padeda tobulėti. Deja, komisija pavargo greitai, ir paskutinėms prezentacijoms jau nebeturėjo klausimų, kartu net įvertindami kai kuriuos pasiūlymus (jungti Flylal Group ir AirBaltic?) labai aukštais balais. Nu negerai taip ;)
Besidomintiems – mūsų pristatymas (kodėl galima būtų jungti Sanitas ir Olainfarm)
Barcamp Baltics 2009
Barcamp Baltics 2009 - Riga, vasario 6-8 dienos
Kaip žinia, vakar baigėsi kasmetinė “internetinių reikalų” nekonferencija Barcamp Baltics 2009. Lankiausi ir pirmojoje, pernai, ir galiu pasakyti – šįmet blogiau tikrai nebuvo. Gal ir krizė, gal dalyvių ir mažiau, bet kokybės prasme – pats tas. Šįmet negalėjau atbūti visą konferencijos laiką, tad realiai mačiau tik penktadienio antros dienos pusės prezentacijas, paruošiau vieną pats (taip išpirkdamas savo kaltę, kad pernai to nepadariau), ir dar spėjau šeštadienį pasimalti Opera pristatyme apie mobilių įrenginių vartojimą, bei atsėdėti dalyje Barcamp Idol.
Prezentacijų mačiau tik 5, tad norintiems sužinoti bendresnį vaizdą, patariu paskaitinėti Karolio Barcampinius įrašus. Iš mano pusės, įspūdžiai tokie (p.s. visos nuorodos veda į slideshare.net patalpintas prezentacijas):
- “Why advertising in blogs is BAD?” – tiesa sakant, neverta dėmesio. Atėjo žmogelis, kurio pagrindinė mintis buvo tokia: jei pradėsit reklamuotis, vadinasi norėsit reklamuotis ir dar daugiau. Jei norėsit reklamuotis dar daugiau, tai vadinasi turėsit pritraukti dar daugiau skaitytojų. Skaitytojų galėsit pritraukti dar daugiau tiktai rašydami labiau mainstream turinį. Galiausiai viskas pasibaigs tuo, kad rašysit tik apie Zvonkės kojas. Prezentacija naudinga nebent tuo požiūriu, jei mėgsti žaisti žaidimą “surask kuo daugiau loginių klaidų”. Asmeniškai, visiškai neįtikino. Bet už tai davė mintį, kurią pastebėjau viso Barcamp metu – visi galvoja: a) kaip gauti pinigų iš to, ką darai? b) kaip gauti dar daugiau pinigų iš to, ką darai? Kas šiek tiek liūdina, nes atrodo, kad šiais laikais viskas turi turėti verslo modelį. Nu kodėl?
- Važiuojam.lt, car-sharing site. Pažįstamų žmonių projektas, tad gal buvau kiek neobjektyvus, bet man pasirodė, kad buvo galima pristatyti ir geriau. Vaziuojam.lt esmė – sujungti vairuotojus, kurie turi laisvos vietos mašinose, ir nori ja pasidalinti (nemokamai arba už pinigus), ir tuos, kurie nori kur nors nuvažiuoti, bet nenori tranzuoti, o autobusas – per brangu. Didžiausias prezentacijos take-away: Gyvenam laikais, kai visko turim perteklių. Wikipedia – tai projektas, kuriame žmonės dalinasi žinių pertekliumi. Open Source – tai iš esmės yra savo sugebėjimų dalijimasis su kitais. Ir labai dažnai daug daugiau naudos sukuriame iš to, kad atiduodame kažką nemokamai, negu kad tik laikytume sau. Kaip ir laisvą vietą mašinoje.
- Front-end optimization for techies. Denio prezentacija tikriems geek‘ams. Apie tai, kaip sutaupyti kiekvieną bitą, apie tai, kaip sumažinti HTTP kreipimųsi skaičių, ir užtikrinti maksimaliai spartų svetainės veikimą. Minification, gluing, encoding and caching – tai buvo pagrindiniai pristatymo ramsčiai. Apie kelis net aš, tik programuotojas-megėjas, esu girdėjęs, tad tikrieji web front-end kūrėjai tikrai turėtų tai žinoti. O geriausiai, turėtų žinoti ir gerokai daugiau. Pavyzdžiui, persiskaityti Yahoo siūlomas tinklapių kūrimo taisykles.
- Simplicity in the web. Dar viena Denio prezentacija, šį kartą jau normaliems žmonėms. Ir, iš tikrųjų apie tai, kad paprasčiausia logika, paprasčiausi usability principai labai dažnai pamirštami kuriant tinklapius. Kodėl Lietuvos Geležinkelių URL’ai yra 300 simbolių ilgio? Juk kai kurie vartotojai gali norėti juos atsiminti! Svarstot, kaip turi atrodyti “nieko nerasta (404 klaida)” puslapis? Galvokite, kokia jo paskirtis! Viskas turi būti daroma paprastai ir aiškiai. Bet tai nereiškia, kad primityviai.
- Browsers: bye desktop, mobile now and further. Opera Chief Standards Officer, Charles McCathieNevile, pasakojimas apie mobilios naršyklės, ir mobilių įrenginių iš principo, naudojimą. Apie žvejus, kurie mobiliais susižino, kuriame turguje didesnė paklausa. Apie tai, kad Afrikoje mobilūs turi po kelias vartotojo paskyras, nes ten jie naudojami, kaip pas mus kompiuteriai – šeimoje vienas, ir tiek. Apie tai, kad Opera Mini daug kur naudojama ir desktop kompiuteriuose, nes taip taupomas bandwidth, kuris ne visur toks pigus, kaip pas mus. Pretty Exciting Stuff. Pasirodo, Opera kiekvieną mėnesį paskelbia naują report’ą apie tai, kaip mobilūs įrenginiai naudojami pasaulyje. Verta užmesti akį.
Bet daugiausiai naudos visgi atnešė pertraukėlės tarp prezentacijų ir laisvi vakarai. Pagaliau susitikau gyvų blogerių – Karolį, Liudą, Paulių, Povilą, Tygą, lietuviškojo OpenCoffee Club organizatorius, keletą lietuviškųjų IT firmų – CoralMap, Hostex atstovų. Taip pat persimečiau žodžiais ir apsikeičiau kontaktais su keletų latvių, dar vienu kitu random žmogum. Labai kūl, kai vienoje vietoje gali rasti didelę koncentraciją žmonių, turinčių panašius interesus.
Ir taip… žinau, kad gal ne vienas skaitė tikėdamasis surasti ką nors apie mano paties prezentaciją, kurią Karolis vis mini, ir vis laukia, kol aš ką nors parašysiu :) Šitame įraše jos nėra, bet ji bus. Jau šiandien.
Mama, noriu būti komentatorius!
By Aurimas on Vasaris 9, 2009
Barcamp Baltics 2009 dalyvių prezentacijos
Kaip žinia, Barcamp Baltics 2009 vieną pristatymą padariau ir aš. Šiek tiek kitokį nei dauguma, nepristatantį jokio produkto, tiesiog papasakojau savo idėją, savo mintį – komentarai, pats svarbiausias user-generated content ramstis, turi ateityje pasikeisti. Turi tapti svarbesnis nei dabar. Ir gal jau net po truputį tai vyksta. Bet apie viską iš pradžių.
Komentarų svarba besiformuojant socialinėms interneto ypatybėms
Prezentaciją pradėjau paprastai. Žinot, web2.0, kad ir kaip bebūtų nusibodęs, vis dar svarbus. Bet ar niekad nekilo klausimas, iš kur jis toks atsirado? Kodėl būtent taip, o ne kitaip? Vienas iš pagrindinių web2.0 ramsčių – tai vartotojų sukurtas turinys. O koks tas turinys? Jei žmogus pažvelgsi 10 metų atgal, į 1998, kai dar frazės web2.0 niekas nebuvo girdėjęs, jau rasi vartotojų sukurto turinio. Forumai (kas prisimena phpBB?) – realiai, tai tik vartotojų sukurtas turinys. Nieko daugiau. Kodėl Delfi buvo toks sėkmingas senais laikais? Todėl, kad vartotojai grįždavo ir grįždavo dar kartą perskaityti komentarų, ar parašyti savo. O Delfi pageviews skaitliukas tik sukosi ir sukosi. Komentarai – tai pati primityviausia user-generated content forma. Tai ta bakterija, nuo kurios viskas prasidėjo. Kas yra tinklaraštis? Iš principo, tai tik didelis komentaras kokia nors tema. Tinklaraštis – tai evoliucionavęs komentaras. Bet jei ne komentarai, galbūt viso to, ką turime dabar – neturėtume. Negana to, kad komentaras yra primityviausia user-generated content forma, tai yra svetainės savybė, pagal kurią mes kartais sprendžiam, ar tai priklauso web2.0 šeimai. Gyvas pavyzdys: “Ar sutinkat, kad tikras tinklaraštis privalo turėti komentarus po kiekvienu įrašu?” Komentarai yra žiauriai svarbus dalykas visame interneto vystymesi. Tačiau jie realiai liko tokie, kokie ir buvo prieš 10 metų. Kaip Delfi komentuodavome, taip ir komentuojame. Taip, vietomis atsirado žvaigždutės, taip, yra dar vienas kitas dalykas, bet iš esmės komentarai liko tokie pat.
Komentarai šiandien
Pirmas dalykas kurį reiktų pastebėti, tai kaip pasikeitė rolės internete. Situacija prieš penkis-dešimt metų: yra kompanijos, ir yra blogeriai. Pirmieji – tai tikrieji turinio davėjai, tie, kurie rūpinasi, kad jų tekstai pasiektų mases. Antrieji – tie, kurie aprašinėja kompanijų produktus, generuoja tą tikrąjį vartotojišką turinį. Klausimai, kuriuos bando atsakyti kompanijos: kaip pritraukti didesnį blogerių dėmesį? Kaip užtikrinti, kad jų atsiliepimai geri? Kaip užtikrinti, kad jie sugrįžtų, kai išleisime naujus produktus? Situacija #2 (dabar): yra blogeriai, ir yra komentuotojai. Pirmieji kuria turinį, rūpinasi, kad juos išgirstų kuo daugiau žmonių. Antrieji vaikšto po tinklaraščius, ir komentuoja. Klausimai, į kuriuos bando atsakyti blogeriai: kaip gauti daugiau komentarų? kaip užtikrinti komentarų kokybę? kaip paversti juos į nuolatinius skaitytojus? Jaučiasi panašumas tarp situacijų? Mes, blogeriai, dabar esam tokioj pat pozicijoj, kaip anksčiau buvo kompanijos. Mes ieškome user-generated content, mes patys jau jaučiamės tie “tikrieji turinio davėjai”.
Antra, reiktų pastebėti, kad nepaisant to, kad atsirado visokio plauko naujovių, visokių formų vartotojų sugeneruoto turinio: wiki, tinklaraščiai, social bookmarking, ir pan komentarai liko absoliučiai tokie, kokie liko. Neatsirado nieko, kas pagerintų tokio tipo pokalbių kokybę, transformuotų juos į kažką naujo, suteiktų didesnes galimybes. Argi tai nekeista? Argi nekeista tai, kad kažkas, kas buvo toks svarbus užvedant visą web2.0 reikalą vis dar stovi ten, kur stovėjo prieš 10 metų? Žinau, kad atsiras norinčių pasakyti, kad microblogging (a.k.a. Twitter) yra nauja komentarų ir pokalbių forma. Bet aš nesutinku. Microblogging nėra komentavimas. Iš principo galėtų būti, bet nėra. Per daug lifestreaming, per daug random triukšmo. Ten labai retai vyksta pokalbiai, retai vyksta komentarai nukreipti į tam tikrą problemą. 90% ten apie save, o ne apie tai, kas aplink.
Iš tikrųjų, tai aš nesu visai teisus sakydamas, kad niekas nepasikeitė su komentarais. Pasikeitė, bet tik back-end’e. Mes turim Backtype, su kuriuo gali surasti visus savo internete parašytus komentarus (ar bent gali pabandyti). Mes turim galimybę outsource’inti savo komentarų sistemas (Intense Debate, Disqus), su kuriomis kartu ateina galimybė geriau juos moderuoti, vertinti, ir pan. Turim ir šiokias tokias komentarų sekimo tarnybas (Cocomment, Commentful), su kuriomis galime sekti tas diskusijas, kuriose dalyvaujam, ir kur tikimės išgirsti ką nors naujo. Bet visa tai veikia dar tik mūsų užnugaryje, padeda mums lengviau susitvarkyti, greičiau suvalgyti visą gaunamą informaciją. Komentarų vertę mes suprantame taip pat, kaip supratome 5 metai atgal – faina, kai jų yra, bet šiaip tai “ai….”.
Komentarų ateitis
Jei klausiat manęs – komentarai turi ateitį, ir svarbią.
Iš esmės, jau yra dviejų tipų tarnybos, kurios gali padėti suprasti, kur juda komentarų tobulėjimas. Pirmasis tipas – Google Friend Connect ir Facebook Connect. Be visų kitų dalykų, jos iš esmės leidžia komentuoti prisijungiant jau savo turimu vartotojo vardu (Facebook/Google). Taip kiekvieną kartą komentuodamas tu praneši sistemai, kur paliekamas komentaras, ir suteiki galimybę visus juos surinkti į vieną. Tad jos su komentarais daro kažką tokio, ką su įrašais padarė RSS – suneša viską į vieną vietą. Ne tu eini pas komentarus, bet jie parseka namo. Antrasis tipas, ar tiksliau, antroji tarnyba, tai FriendFeed. Ilgiau skaitantys mano tinklaraštį gal prisimins, kaip kažkada klausiau – kodėl niekas nerašo apie šią tarnybą? Ši tarnyba – tai didžiulis real-time turinio agregatorius su komentavimo galimybe. Tai yra nuostabi informacijos apdorojimo tarnyba. Ten vyksta daug geresnės diskusijos nei įprasto tinklaraščio komentaruose, nes ten viskas vienoje vietoje. Ten gali įvertinti gerą komentarą, ir tai pastebės kiti. Ten visos galimybės virti tikriems pokalbiams, nes niekas niekur nedingsta. Kai kurie dėl to pyksta, nes tinklaraščiai praranda lankytojus, bet jau dabar yra komentarų iš friendfeed integracijos galimybė atgal į originalų turinį. Iš esmės, Friendfeed gali tapti ta vieta, kur vyksta diskusijos. Ta vieta, kur tu visad ateisi komentuoti.
Kodėl komentarai taip turėtų rūpėti?
Kai pasakojau, mačiau keleto žmonių veidus – “jo, gal ir gražios idėjos, bet kodėl taip turėtų būti? kodėl mes turėtume pradėti rūpintis komentarais?” Na, visų pirma, tai tavo turinys. Tavo, tu jį sukūrei, ir galbūt sukūrei jį kokybišką. Tai kodėl neturėtum stengtis jo perduoti savo skaitytojams? Juk iš principo, ką kiekvienas iš mūsų daro, tai informacijos filtravimas individo lygyje ir perdavimas skaitytojams. Ar tai asmeninė informacija, skirta tėvams ir pažįstamiems rašomame tinklaraštyje, ar tai vieta, kur stengiesi perteikti savo nuomonę, principas tas pats. Tu filtruoji informaciją, ir ją perduodi tiems, kurie tave skaito. O didelė tikimybė, kad jie tave skaito būtent todėl, kad tu atfiltruoji juos dominančią informaciją. Tai jeigu komentaras yra tokia pati informacija, kodėl neparodyti skaitytojams ir jo? Komentaras gali būti ne mažiau vertingas, nei įrašas. O gali būti ir vertingesnis, nes sujungia skaitytoją su kitu įdomiu turiniu.
Antra, kalbėti verta. Jei pažvelgsi į populiariausius blogerius – tebūnie tai pasauliniu lygiu (Robert Scoble), ar Lietuvos (Karolis Pocius) – jų įrašų turinys tikrai geras, nieko nepasakysi. Bet yra nemažai žmonių, kurie rašo ne ką blogiau. Šitie žmonės yra tokie populiarūs, nes jie bendrauja. Jie jungia atskiras dalis į bendrą paveikslą, jie komentuoja, jie suveda skaitytojus su nauju turiniu, naujomis žiniomis, kurios egzistuoja aplink. Ir nemaža to padaroma būtent komentarais. Jų komentarus tikrai būtų verta sekti.
Ir galiausiai, komentuoti lengva. Šiame tinklaraštyje turiu 140 įrašų ir dar 40 draft’ų. Aš fiziškai neturiu laiko, kada parašyti įrašus. Bet komentuoti kartais laiko atsiranda. Jei žmonės mane skaito dėl mano turinio, ar neskaitytų mano komentarų? O jei skaitytų, tai vadinasi, komentarai gali būti trumpalaikis išsigelbėjimas nuo blogdepresijos. O gal ir nebūtinai trumpalaikis. Galbūt nebūtina rašyti tinklaraščio. Galbūt tiesiog gali būti komentuotojas. Jei tavo komentarai bus geri, galėsi būti ne mažiau svarbus. Ir nors nebūsi nei blogeris, nei tweet’eris, būsi tikras social media, user-generated content atstovas. Būsi komentuotojas.
P.S. Pačias skaidres žadu įdėti ryt, kartu su anglišku įgarsinimu. My first podcast is coming :)
Posted in Internetas | Tagged backtype, Barcamp, Barcamp Baltics, barcamplv09, cocomment, facebook connect, friendfeed, google friend connect, komentarai, twitter, vartotojų kuriamas turinys, web2.0 | 11 Responses