From an Excel schedule to Outlook Calendar with PowerShell

(it was actually quite pleasant!)

I am starting studies at Georgia Tech (yay!) and while the semester didn’t even start yet, it already feels a bit overwhelming. Tons of emails, activities, and lots of calculus. More than I was expecting, actually!

Now, one of the ways I deal with such stress is by getting organized. Sometimes I wonder if that’s just a form of procrastination (organizing stuff vs. actually dealing with it), but it helps. When my email inbox is under control, my calendar is up to date, I just feel better. period.

So it probably won’t be surprising that when an email arrived announcing some additional “TA sessions”, with 3 sessions every week until the end of the semester, I had an immediate urge to *organize it*. Except that the schedule came in a form of an Excel spreadsheet…

Not exactly “Outlook-ready”…

Now, I’ve spent the past few days refreshing Python skills, and setting up a new laptop (WSL2 is great, it looks like I won’t be dual-booting Windows/Ubuntu anymore.. feels slightly morally wrong, though). In all that process, I had a chance to play around with PowerShell, and I was wondering how hard would it be to create .ics files/events in Outlook calendar for all these sessions. For someone who wasn’t really familiar with PowerShell control structures, equality operators (“-ne”, that’s basically Lithuanian..), the answer is ~1 hour hard. That was surprisingly fast.

Most of the credit goes to the author of the New-IcsEvent PowerShell function which generates .ics files based on supplied parameters. In my case, I did not bother with reading the Excel file either – turned out that working with lists/strings in PowerShell is very intuitive.

$weeks = "08-23-21
#weeks is now an array - just like in Python 
#(except, of course, unlike the rest of the world, we don't use \n for line breaks..)

After some fiddling (and extracting locations and session titles to similar arrays as above), all my code had to do was pretty much this:

for ($i = 0; $i -lt $weeks.Count; $i++) {
    $start_week_date = [datetime]::parseexact($weeks[$i], 'MM-dd-yy', $null)
    if ($tuesdays[$i] -ne "") {
        $day = $start_week_date.AddDays(1).ToString("yyyy-MM-dd") + " 09:15"
        $topic = "MSA TA: " + $tuesdays[$i]
        Write-Output $day
        New-IcsEvent -Path C:\users\aurim\Desktop -Subject $topic -Location 'location' -StartDate $day -ShowAs Free -Duration '01:00:00'
    if ($thursdays[$i] -ne "") {
        $day = $start_week_date.AddDays(3).ToString("yyyy-MM-dd") + " 09:15"
        $topic = "MSA TA: " + $thursdays[$i]
        Write-Output $day
        New-IcsEvent -Path C:\users\aurim\Desktop -Subject $topic -Location 'location' -StartDate $day -ShowAs Free -Duration '01:00:00'
    if ($fridays[$i] -ne "") {
        $day = $start_week_date.AddDays(4).ToString("yyyy-MM-dd") + " 13:00"
        $topic = "MSA TA: " + $fridays[$i]
        Write-Output $day
        New-IcsEvent -Path C:\users\aurim\Desktop -Subject $topic -Location 'location' -StartDate $day -ShowAs Free -Duration '01:00:00'

Now, this created a bunch of .ics files on my desktop. 44 to be precise. Turns out that .ics can contain multiple events, however. So all I needed to do was to concatenate all the files together, skipping the first 4 and the last line. That would be quite simple on Unix: ls *.ics " | tail -n +2 | head -n -1 | cat > my_master_schedule.ics. I have a feeling that with some fiddling with awk/sed, it’s very likely possible to even ensure that the first 4 lines of the first file and the last line of the very last file are not skipped, giving us a fully valid .ics file in one go.

PRODID:-//JHP//We love PowerShell!//EN
UID: ab4d0283-885b-433f-b269-7ce6b841df46
CREATED: 20210820T005313Z
DTSTAMP: 20210820T005313Z
LAST-MODIFIED: 20210820T005313Z
DTSTART: 20210826T131500Z
DTEND: 20210826T141500Z
SUMMARY: MSA TA: R Intro part I

Nevertheless, I was curious how difficult would it be to do the same in PowerShell. It took some searching, but it turned out it is pretty straightforward, too. By the way, that’s one thing I did not like about PowerShell – there are tons of answers on the web, but quite a few of them are clearly low quality, even on StackOverflow. Reminds me a bit of looking for good VBA guidance. Curse of the masses, I suppose?

ls *.ics | get-content | where {$_.readcount -gt 4 -and $_ -ne "END:VCALENDAR"} > MSA_TA_SESSIONS.icsx                   

As you can see, I cheated a bit as I think get-content reads line-by-line, and so I could not refer to total line count (there definitely are ways to do that, though, it just seemed to require more steps). Either way, I had all I needed.

Now it was time to finish up the exercise by opening Notepad and adding those missing first 4 and the very last line manually. No point in writing code for that.

“Football field” (variable-width bar) charts in R / Power BI

An interesting way to present long-term contracts and an opportunity to try our R visuals in Power BI

On a recent project, our team was asked if we can visualize long term real estate contracts on a “football field” chart. Now, I’ve heard of snowball charts, waterfall charts, but a football field chart was something new. A quick search, however, showed that I was missing out.

Yup, it’s a thing.

What exactly is a football field chart? It effectively is a column/bar chart where the individual bars are used to indicate range (and thus start/end in arbitrary places). Most examples on the internet relate to valuation ranges. In our case, the idea was to display contracts over time as discreet bars, varying the bar width with contract value changes.

Something along these lines

We were planning to deliver our insights via Power BI reports, so my immediate reaction was to look whether we could create these sort of charts using Power BI’s R visuals and ggplot2. Turns out, ggplot2 includes exactly what we needed in this scenario. Its geom_tile() / geom_rect() allow drawing arbitrary rectangles. If you prefer Python, the ggplot2-inspired plotnine package supports the same geoms, and, admittedly has way more impressive examples.

This is an example of what you can achieve with the ggplot2 / plotnine packages. Technically, this is a bar chart!
Credit: Plotnine geom_tile() documentation

Getting to the right visual in R

For the purpose of this blog post, I generated some synthetic data representing a real estate portfolio in Germany. In case you are interested in how it was created, check out the python script with details (it was a lot of fun to play around with various probability distributions, I may write up a blog post about that separately one day).

We effectively had: 1) a list of contracts 2) a list of terms associated with each contract and 3) a monthly rental portfolio data set derived from the contract/term information.

Getting to the desired visualization was surprisingly easy. First, let’s select top 10 contracts by their future value (you don’t really want to visualize all contracts at once unless you intend to print it on A0 size paper..)


#read in the table that contains individual contract terms with associated start/end dates
terms = fread("~/coding/real-estate/terms.csv")

#read in the table that contains monthly information for each term (SQM / rent income in a month)
#add proper year/month columns to the dataframe
PL = fread("~/coding/real-estate/monthly_data.csv") %>% 
  mutate(date = as.Date(strptime(paste0(month,"-01"), format="%Y-%m-%d"))) %>%
  mutate(year = year(date), month = month(date))

#calculate future value per contract (assuming we're at the end of 2020)
# filter it down to top10 contracts only
top_10_contracts = PL %>% filter(date > "2020-12-31") %>% 
  inner_join(terms, by='term_id') %>%
  inner_join(contracts, by="contract_id") %>% 
  group_by(contract_id) %>% summarize(future_value = sum(rent), .groups='drop_last') %>% 
  arrange(desc(future_value)) %>% head(10)

Then, we can proceed to get the first iteration of the chart. As geom_tile() requires “central” positions and width/height of the rectangles, let’s calculate the mid-period of each term to be used as the x-axis position, width will be equal to number of days, and height to monthly rent. Let’s try with one contract.

chart_df = 
  #filter to 1 contract
  top_10_contracts[1,] %>% 
  #get terms of contract
  inner_join(terms, by="contract_id") %>% 
  #calculate # of days of each term
  mutate(width = as.numeric(difftime(end, start, units="days"))) %>% 
  #calculate the mid-point of each term
  mutate(mid_point = start + width/2) %>% 
  #extensions are numeric, make sure they are treated as discrete variables
  mutate(extension = as.factor(extension)) 

ggplot(chart_df) + 
Not bad for an initial attempt.

Seems like we’re on the right track, even if not beautiful. We can fix that later. Let’s try with 10 contracts.

Accidental art?

Right. That’s not that great. While initially I thought that R, for some reason, places each series on top of each other (i.e. ignores Y-axis parameter), I later realized the real issue was bar heights. They needed to be re-scaled. Here’s a fixed version where each bar height is scaled to maximum of 1 (and some formatting tweaks).

ggplot(chart_df) + 
    height=monthly_rent/max(monthly_rent), #that's the fix
  ) +
  ylab("") + xlab("Year") + theme_bw() + 
  theme(panel.grid.minor.y = element_blank(), panel.grid.major.y = element_blank())
Much better.

Almost perfect. Just need to add labels that indicate total value and sort the contracts from the highest value to the lowest. Here’s the final code that achieves all that.

chart_df = 
  top_10_contracts %>%
  #get terms of top 10 contracts
  inner_join(terms, by="contract_id") %>% 
  #calculate # of days of each term
  mutate(width = as.numeric(difftime(end, start, units="days"))) %>% 
  #calculate the mid-point of each term
  mutate(mid_point = start + width/2) %>% 
  #extensions are numeric, make sure they are treated as discrete variables
  mutate(extension = as.factor(extension)) %>% 
  #reorder contracts
  mutate(contract_id = reorder(as.character(contract_id), future_value, mean)) 

labels = 
  #group by contract
  chart_df %>% group_by(contract_id) %>% 
  #calculate total value and get end date
  summarize(end_date = max(end), value = max(future_value), .groups="drop_last") %>% 
  #format total value
  mutate(label = paste0(round(value / 1000000, 1), "M")) 

ggplot(chart_df) + 
  #create rectangle geoms
  )) + 
  #deal with axis labels
  ylab("") + xlab("Year") + theme_bw() + 
  #remove gridlines on Y-axis
  theme(panel.grid.minor.y = element_blank(), panel.grid.major.y = element_blank()) +
  #add labels at the end of each contract bar
  geom_label(data = labels, mapping=aes(end_date + 400, contract_id, label=label)) +
  #apply a better color palette
  scale_fill_brewer(palette = "RdYlGn")
Here we are.

Edit: I received a comment (thanks Q!) that the chart may look more intuitive if there is a shadow behind each bar indicating the maximum monthly value on the chart for reference. Here is how that could look like (code-wise, that is just another geom_tile() layer).

Putting it all together in Power BI

Power BI’s R visual integration is incredibly simple. Effectively, all you need to do is to use their built-in R visual, drop in the fields that you want to have available as part of the dataframe in R (Power BI does all the aggregation for you, it’s effectively passing the same dataset as if it was a matrix visual) and then adjust R code accordingly (some of the data transforms were no longer required).

While not applicable in this case, a couple of caveats about R Visuals in Power BI:

  • R visuals can be cross-filtered but are not interactive themselves and do not cross-filter other visuals in the report;
  • When published to Power BI Service, they will work as long as you use (a long list) of supported packages;
  • There are certain limitations to number of data points, processing time and etc.

Combine it with a dynamic TopN selection, and voilà. Click to see it in action.

A quick Power BI mock-up with dynamic interactions

All code used in this blog post is available at

2019, in review

While the world was going crazy about Brexit, Trump, and all the other good and bad things happening out there, for me 2019 was about discoveries, sad and happy alike. Most of them were deeply personal, and will not land on the blog pages, as they bear little value to the wider world.

But as I finished up a 10-page long personal review in my notebook, I figured that some of those discoveries may be worthwhile sharing in a “de-personalized” form, in case someone else finds them handy. After all, I certainly do not wish anyone to discover them in a way I did. Better read a blog post.

So here they are, 20 of them, to be precise. Be warned: it’s an eclectic mix that probably only makes sense to me in its entirety. At first, I wanted to call them “Things I learned“. But that would imply I have made all the necessary adjustments in my life stemming from these realizations, which is absolutely not the case. It has been a year of discoveries, not mastery, after all.


Sometimes, I feel like I could give some advice on relationships by now. Which is laughable, given I am no relationship expert; all I have realised are basics. Basics that I wish I learned at the age of 21, not 31. Basics that make me think that there is a lot of value in having school education about it. Because otherwise, you learn from your own mistakes. Which is incredibly painful for everyone involved.

1. To love vs. to be in love.

To me, the realization of the difference between the two was by far the most impactful discovery about what a relationship actually is. I can’t put it better than this article by Kris Gage does. Seriously, read it.

2. Trust, honesty, safety, commitment, and happiness is what makes a relationship right.

Relationships are, after all, bargains between two (or more!) people to share a life. Society- and self- imposed expectations on what a relationship should be are bull. All that matters are the fundamentals.

I love reading NYT’s Modern Love and Gottman’s Real Relationships columns for that reason. While some of the stories there are way too extreme for my taste, even the weirdest polyamorous relationships are built on the same principles. In fact, I’d argue they often are even stronger as they can only build on that and not on society-imposed shortcut-like behaviours.

3. Relationships can be approached as a project.

I was told this at one of the darkest hours of late 2018, and it was intended as a challenge, a contrast to work. At first, I took it almost as an insult. Relationship, this feeling-based thing, compared to a highly structured approach to solve business issues? It made no sense. Then I read the first-ever relationship advice book in my life. And it made all the sense in the world.

Relationships not only can but should be approached as projects. Otherwise, how can they get better over time?

People make new year’s resolutions all the time, define goals for the next year. I think it’s a great idea to do the same for relationships. Not in a sense of having a goal of “go to Hawaii”, but rather having goals that actually address the key – how to make the relationship itself better?


I work in consulting. It’s actually been 10 years already. It’s a rewarding job (not in a financial sense here, though it definitely is financially rewarding, too), which is the only reason I stayed that long. In the past year, I moved away from the typical client-serving role to a more internally focused one. This gave me some perspective, which led to the following realizations.

4. Predictability of your day matters a ton

Seriously, when people talk about jobs, they primarily think about working hours. In my case, working hours have always lingered at 45-55 hours. More than they could be, but never extreme. Yet, it often felt like work was life, at times. It was due to the constant stress associated with unpredictability. Last-minute client requests. New data arriving at 4 pm. You never really knew if your plan to leave at 5:30 pm will work out until pretty much 5:30 pm.

In my new role, I can sometimes plan an entire week of work ahead! It makes a world of a difference. Even if I still end up with early/late conference calls due to timezone differences and some overtime hours.

I think that unpredictability is the most underestimated source of stress in this line of work. You think you get used to it, you think you handle it well, but trust me, when it disappears, you notice a huge difference. Huge. The thing is, I believe that with the right effort and approach, unpredictability can be reduced significantly without sacrificing anything that truly matters.

5. Four burners theory.

I think this is one of the most elegant ways to put the simple truth: you cannot have it all. If you want to be good at work, you will have to trade it off against something else (health, friends, relationship). If you want to be really good at something, you may even need to sacrifice two other areas.

If you don’t sacrifice for what you want, what you want becomes the sacrifice.

One of my favourite internet quotes

You have to make these choices consciously, otherwise, life will make them for you. And you have to be realistic. You may think you can beat the odds and have it all, but in all likelihood, you probably can’t. Instead, you should be constantly adjusting your burner choices as your life priorities change. All of them bring unique benefits to life, and none can replace the other.

6. Actively remind yourself about all areas of life.

Even if you choose to prioritise certain “burners”, you have to make sure to remember to get yourself to experience the others. To remind yourself why they are unique and cannot be replaced.

Let me illustrate with an example from work. I often get overly excited about challenges in the office – after all, I enjoy what I do. However, if I give too much time to it, I forget how fun it is to have a casual Wednesday night out at a cinema. Or what a great feeling is to wake up fresh at 8 am on a Saturday morning.

I am a person who seeks pleasure anyway, and so what I do? I take more of what is familiar. More work. That is how an endless circle starts, bringing everything from diminishing returns to satisfaction to all kind of bad things in the other, neglected aspects of life.

I find it very easy to slip into this circle, though. It’s addictive.

The only way I found to avoid this spiral is to approach it in a structured way. Schedule a Tuesday movie night. Make sure to get out of the city at least once a month over the weekend. Surround yourself with people who will drag you unexpectedly to various experiences, just like work unexpectedly sucks you in on some evenings.

The first long weekend trip I did this year I came back enthralled. The experiences over those 3 days were so much better than anything at work over the last 30 days before that. After that, I naturally longed more for such experiences. I came to recognize that every hour in the office is an hour less for something else.

As exciting work is, it is not worth enough to completely forgo wonderful weekends spent talking to strangers in hostels. Yup, that’s my kind of thing ¯\_(ツ)_/¯

7. Time is an ultimate priority.

This is not strictly under work, but it fits here. And it is really that simple. Prioritising means taking the time. All the “quality time” vs. “total time” blog posts are just tweaks. Hacks, which are worthless if you do not have fundamentals right.

Understanding where you spend your time will give you a sense of your priorities. You can compare them to your intended priorities and see where there are gaps (see the four burner theory above).

Once you have that, you either admit yourself that your actual priorities are different (which is ok – honesty to oneself is crucial!) or you start adjusting.

8. The world is not fair

This one is hard to summarize (and I feel the blog post is already getting much longer than intended.. you’re only 30-40% through yet!). And it’s very subjective. But it helped me make sense of what is happening in the world. And remain sane while trying to answer questions like “what’s the point of all this?” It goes something like this.

Most of us, people, are flawed in our own ways. 
We all try to do our best, but those flaws mean we're not perfect.

It doesn't excuse us, and it is our duty to be better.
But it does mean that the world is unfair.
It is unjust. There is no point in pretending otherwise.

Admitting those flaws doesn't make us weaker, it makes us stronger.
It also explains why we need interventions on a systemic scale to account for the cumulative effects of individual flaws.

This view allows me to remain an idealist. To be optimistic. To strive for better. Yet I do not have to wear rosy glasses. I accept that we have a broad range of issues. Some of which are bigger than individual flaws due to multiplicative effects.

The gender gap is a good example. We don’t need to be individually misogynistic to end up in a world with a real gender gap. Accepting that allows moving on to problem-solving instead of getting stuck at “I don’t hate women so why would this be an issue?”.

Affirmative action is another one. It makes no sense from a pure merit perspective. But once you acknowledge how much is down to luck and hidden biases (see here, here, and here), it suddenly becomes a trade-off worth considering.

9. To be a good person, you have to fight for what you stand for

I dislike conflict. To the point where when a new flat tenant tries to twist the agreement to avoid paying money, my first instinct to let them have it instead of standing for my cause.

But I now realize you have to stand for what is right. Just doing it right yourself is not good enough. To call out people is necessary sometimes. To stand up and say what is not said is needed sometimes.

This principle is found in the most unexpected places. You may think about it as very personal value, but both Google and McKinsey, two very different leading companies in the world, both have “obligation to dissent” as their core principles. Surely it means something.


Similar to conflict avoidance, I used to not like making decisions when I am not certain about outcomes and, in particular, when none of the outcomes is perfect. I would wait, delay, and eventually, it would just become going with the flow. I was good at that – going with the flow.

This year, life forced me into decision making. And I realised – it actually feels great to decide. It feels good to take that weight off your shoulders. In the worst case, you learn from bad decisions, but at least you learn.

Early in the year, I was too keen on some decision-making though. There are a few decisions that involve other people that I really regret. As time passed, here are a few mental frames that I found that helped me (I hope!) avoid more bad decisions:

  • Ask yourself if you are likely to regret this. I stole this from Mark Manson blog posts. It really works in many situations. Especially if you ask it both ways. (e.g. “will I regret doing this?” and “will I regret not doing this?)
  • Ask what would you do if you put yourself last. The Internet is full of advice on how to stop putting yourself last, but I have the opposite issue. I can be inconsiderate to others. Stopping myself and saying “what would I do if I considered others first?” helps me understand the conflicts in the decision making, and focus on figuring out if what I am doing is right. Now, I do not think you always need to put yourself last. Not at all. But sometimes, you do. And really, in those cases, it is not about being second. Or third. It’s about being last. As if the impact on you does not matter at all.

Stuff that matters

Hooray, you made it to the second section of the blog post! I am moving away from life advice to slightly more tangible topics.


Can I afford not to get involved? Will this be what I regret the most when I reach old age? That I did not do anything?

The question I wrestle the most during slow evenings on a sofa

It all started with Uninhabitable Earth by David Wallace-Wells, the scariest book I’ve read this year.

Well, to be precise, it all started with Planet Earth videos that I got for Christmas a few years back. I wasn’t initially super excited about them, but slowly I fell in love with our planet and David Attenborough. But up until 2019, I was primarily sad about what is happening. Fearing I may no longer get to experience the Great Barrier Reef as I did back in 2014.

After reading Uninhabitable Earth, This is Not a Drill by Extinction Rebellion, and generally spending more time to get myself more up to speed with the latest research, I feel like climate change is the most complex, most pressing issue of today’s world. One that also has the most dangerous property. It is slow, eating the world away bite by bite. Sure, Australia may be burning. But it’s barely the tip of the iceberg.

Various groups are doing a great job in raising awareness. We may soon reach a point where everyone agrees that climate change is an emergency. But if you look ahead, it’s even scarier. We do not yet have the answers on “how”. I do not think we realise what it will take. Whether we will need to give stuff up, and what it will be. We do not realise that our humanity governance system is simply not designed for solving such fundamental issues. We may be getting there in agreeing on the question, but we are far away from agreeing on the answers.

12. Travel

Travel was a really big one this year. While I am no stranger to visiting different countries, this year was a year of discovering the joy of connecting with people while on the road. In the past, travelling primarily meant seeing places, getting immersed in the local culture. But not so much people.

Whereas this year I:

  • Spent a night in an AirBnB of a 80-year old Japanese couple who spoke no English (and I speak no Japanese), but we had a 2 hour long Google Translate-enabled conversation that involved the husband showing me printouts of 70’s newspapers documenting the visit of President Carter to Japan.
  • Popping into a small cafe by a bus station in a non-descript town only to end up meeting the owner who happens to be a professional photographer and who kindly scribbled a parchment of kanji addressed to me and all Lithuanian people.
  • Meeting a travelling couple who work as ocean floor cartographers, learning tons about their work and getting a postcard with a mapped ocean from one of their expeditions.
  • Having conversations until 2 am in hostel living quarters with staff, a Dutch man who plays at illegal techno parties, and other memorable people.

Travel made 2019 so much richer. Sometimes, I still can’t believe it.

13. Friends

Studies find that younger generations have fewer friends. I was definitely one of such examples. This year, I literally put it on my new year’s resolutions to make friends.

And, by now, I can say it makes a difference. Friendships do not replace the main relationship of your life (which is hopefully a friendship, too!), but they definitely complement it. It feels good not to feel awkward to bring up more personal topics to people and be able to hear their opinions.


14. Sleep

I read Why We Sleep early in the year. I have seen the book heavily criticised recently (apparently the author used a number of unsubstantiated facts), so I am a bit conflicted about it, but I have to say it still made a big positive impact in 2019 for me. I became more conscious of the impact (lack of) sleep has on me. I still struggle to achieve 7-8 hours of sleep consistently, but when I do, the world is different. And I am different. Seriously, living on 6.5 hours is just not worth it.

15. Sports

I rediscovered basketball this year. And, for the first time in my life, have actually stuck with going to the gym. Not consistently, admittedly. Similar to sleep, it is amazing what a difference it makes. I drag myself out for a run every time I start feeling unhappy with the world. And guess what – the next day is so different. Not to mention the pride when you start with barely being able to run a few kilometres without dying to thinking about a 5km run as a normal thing to do a couple of times a week.

16. Journalling

Here is a secret. I am only able to write such a long blog post because of my note-taking throughout the year. I filled in 3 notebooks this year. I started making monthly summaries, defining goals for the next month. My notebooks are my church, my go-to place for advice. I definitely credit journalling the most for being able to persevere this year.

So many times, I was able to get never-ending thoughts out of my head by simply writing them down. I found answers and solutions to the most pressing issues by simply writing them down. I found inspiration by simply writing my goals down. I remembered to do things simply because they were written down.

Best thing ever.

17. Smartphones

Do you know how much you use your phone daily? I didn’t, really. Up until I installed an app to track it.

2.5 hours every day, on average. It’s amazing. Imagine if you got additional 2.5 hours a day? Even more on weekends?

Now, it is not that simple, of course. Some of the usage time is productive. But 2019 was the year where I understood how addictive smartphones are. It’s the year I started charging them for the night far away from my bed, and it makes such a difference when you do not go to sleep with one and do not wake up with one. I started using screen time management features to block apps after their limit is exceeded. My screen turns grey at 9 pm and it feels so good.

I am still at 1.5 hours, on average. And I know that my smartphone usage is one of the best proxies for my happiness. If there’s a week where it is up, you can bet I am not having a great time. Is it causation? Only partially, and in both directions. But the mere fact that it is so difficult to get phone usage below 1h, on average, tells me there is something wrong with them.

A great read about smartphones, if you are not convinced, is here.


18. Books

I have mentioned a few books already, so it will come as no surprise that books made my life in 2019 much richer, too. It is hard to make a top 5 or 10 list, given how different the books were and different circumstances they apply to. I read 23 books in total, and pretty much everyone was worth it.

It was also the year I started reading non-fiction books, and, surprisingly, they were among the best ones. Already mentioned Why We Sleep, Uninhabitable Earth, This is Not a Drill, The Seven Principles For Making Marriage Work. I should additionally mention the Snowden’s Permanent Record, which was really inspiring and frightening at the same time while serving a healthy dose of idealism.

As for fiction, it’s a really hard choice to list the best ones.

Lord of the Flies and Zen and the Art of Motorcycle Maintenance are likely the ones that made the biggest long-term impact. Stand on Zanzibar was not as great but in a similar direction.

The End of the Affair, Conversations with Friends, We Are All Completely Beside Ourselves, and, to some degree, Norwegian Wood, were helpful to make sense of human relationships (or, rather, realise how little sense they make, sometimes).

Will Grayson, Will Grayson and Slaughterhouse-Five were the most emotional ones.

Finally, A Darker Shade of Magic and Provenance were great stories to immerse into.

19. Songs

When I die, I would like to think there will be a playlist of music. Music that could be the soundtrack of my life. This year’s playlist would definitely include:

  • Sweet Dreams by Eurythmics. Because everybody’s looking for something, and whom I am to disagree?
  • Bad Guy by Billie Eilish. Duh.
  • Mercy by Duffy. Because you got me begging you for mercy.
  • Supreme by Robbie Williams. Because what are you really looking for? Another partner in your life to abuse and to adore?
  • Wicked Game by Chris Isaac. Because what a wicked thing to do. What a wicked thing to say.
  • Violently Sad and Beautiful by Sodagreen. Because, I suppose, life is violently sad and beautiful.

20. Bohemian Rhapsody

But one song deserves a special mention. Because it’s a f*cking masterpiece. It could be the entire soundtrack altogether.

Dviguba pilietybė: kodėl taip? (ar kodėl ne?)

Kaip ir buvo galima tikėtis, parašius praeitą įrašą apie tai, kodėl manau, kad referendume dėl pilietybės išsaugojimo balsuoti “už” yra savanaudiška, socialiniuose tinkluose teko pasiaiškinti, kodėl esu dvigubos pilietybės priešininkas.

Bet aš lyg ir nesu – jeigu būtų man priimtina referendumo formuluotė, manau, kad balsuočiau už. Nors turiu pripažinti, kad ši tema tikrai nėra tokia jau paprasta. Todėl labai gaila, kad gilių diskusijų šia tema rasti sunku.

Štai, pavyzdžiui, Verslo Žinios turi keletą straipsnių referendumo tema, bet iš esmės nei viename nėra rimtų argumentų narpliojimų – apsiribota svarstymu “ar pavyks” ir paburbėjimu, kad nėra vykdoma išsami referendumo kampanija. Toliau “Dviguba pilietybė – malonė ar norma” nenueita. Tiesa, tik vakar paskelbtas VDU dekano straipsnis turi tai, ko labai pasigedau – visuomenės apklausų. Štai ką jie rado:

[…] dvigubai pilietybei visiškai pritarė arba pritarė 65,1% apklaustųjų, 17,4% abejojo ir 13,2% nepritarė ar visiškai nepritarė.

[…] 18-29 metų jaunimo gretose 70% ir 77,3% didžiausias pajamas turinčiųjų respondentų palaiko dvigubą pilietybę. Prieš pasisakė santykinai kiek daugiau apklaustųjų 30-49 metų amžiaus grupėje ir tarp gyvenančių vidutinio dydžio miestuose – po 15% respondentų.

[…] Santykinai mažiau, palyginus su kitomis partijomis, dvigubą pilietybę remia Tvarkos ir teisingumo partijos (60,3%) ir Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (64,6%) elektoratai. Galiausiai, dvigubą pilietybę labiausiai palaiko Liberalų sajūdžio (84,8%), Lenkų rinkimų akcijos (83,8%) ir Valstiečių žaliųjų (80,3%) rinkėjai.

(gaila, kad niekas nepalygino atsakymų žmonių, kurie turi giminių gyvenančių užsienyje – būtų buvę įdomu žinoti tokį pjūvį)

Kiek anksčiau atlikta Splinter apklausa parodė, kad vasario mėnesį tik 12% (!) apklaustųjų nurodė, kad jiems pakanka informacijos apie referendumą, ir tik dar 33% sakė, kad jiems jos “greičiau pakanka”. Labiausiai dominantys klausimai buvo apie mokesčius, kariuomenę ir tai, ar įgavę pilietybę žmonės liks lojalūs Lietuvai. Kai kurie iš šių klausimų tikrai sunkūs – geriausi Lietuvos analitikai apie tai vis dar galvoja :). Bet kai kurie – ne.

Ir svarbiausiai, ne labai kas diskutuoja, kodėl gi žmonės nori turėti tas kelias pilietybes. O juk tai svarbiausia suprasti. Turėti bet kokios šalies pilietybę reiškia turėti tam tikras privilegijas, pareigas, pasididžiavimą. Kodėl gi žmonės taip nori tų privilegijų? Pareigų?

Tad tam, kad būtų kiek daugiau pozityvo ir ne tik referendumo formuluotės kritikos – pabandžiau išreikšti argumentus taip, kaip jie dėliojasi mano galvoje.


OK, šitas pats paprasčiausias. Pajamų mokesčiai mokami ten, kur gyveni/dirbi, nepriklausomai nuo pilietybės. Gyveni Anglijoje, moki mokesčius ten. Gyveni Japonijoje, moki mokesčius ten.

Vienintelė rimta išimtis pasaulyje yra JAV, kuriai mokesčius reikia mokėti, kad ir kur gyveni (dar, pasirodo tokią mokesčių sistemą taiko Libija, Eritrėja, Šiaurės Korėja ir Filipinai). Faktas, kad Lietuva niekada neturės tiek ekonominės galios, kad galėtų leisti sau tai daryti ir išlikti konkurencinga. Reikia tikėtis, kad taip pat niekada nebus taip blogai kaip Libijoje ar Šiaurės Korėjoje, kurios turbūt neturi kito pasirinkimo didinti savo biudžetus kaip kad gaudyti savo piliečius visame pasaulyje.

O kaip dėl kitų mokesčių? Sveikatos apsaugos (PSD) ir panašūs mokesčiai taip pat mokami pagal gyvenamąją vietą. Jei gyveni užsienyje, juos mokėti kitoms valstybėms reikia ir nebūnant piliečiu. Lygiai taip pat yra ir su sveikatos apsaugos paslaugomis. Jei Lietuvoje PSD nemoki, tai už paslaugas reikia mokėti tiek pat, ar būtum Lietuvos pilietis, ar ne. Europos Sąjungoje yra sistema, kuri leidžia naudotis paslaugomis kitose ES šalyse, bet vėlgi – ji galioja tik tada, kai moki atitinkamus mokesčius bent vienoje ES šalyje.

Už nekilnojamą turtą mokama pagal tai, kur yra turtas. Jeigu turi namą Lietuvoje, gali būti nors ir Marso pilietis, mokėti vis viena reikės.

Kiek įdomiau yra su pensijomis. Pensijų sistemos yra labai skirtingos ir todėl paprasto atsakymo čia nėra. Dažniausiai, pensiją gauni šalyje, kurioje gyveni pagal joje “sukauptas” (arba sumokėtas) lėšas. Jeigu esi gyvenęs keliose šalyse, gali gauti pensiją iš jų visų. Bet ji bus atitinkamai maža :). ES, vėlgi, turi visokių schemų, bet jos daugiausiai priklauso nuo to, kur gyvenai, o ne ar buvai jų pilietis. Tiesa, jei iš viso nesi ES pilietis, turbūt atsiranda papildomų kliūčių.

Taigi, visumoje, mokesčiai tikrai nėra svarbus kriterijus renkantis dvigubą pilietybę, nes dauguma mokesčių (ir susijusių privilegijų) nėra susieti su tavo paso viršeliu.

Kariuomenė ir pareiga šaliai

Mūsų geopolitiniame kontekste vis išlenda tas klausimas – o tai kam bus dvigubos pilietybės savininkas ištikimas? Kur atliks privalomąją tarnybą?

Antrasis klausimas, mano supratimu, yra procedūrinis. Ir atsakymas, pasirodo, yra gana paprastas – visai gali būti, kad teks abejose šalyse! Kaip Lietuva elgtųsi šiuo atveju, galėtų spręsti Seimas tvirtindamas teisės aktus, bet faktas tas, kad pasaulis šią problemą išsprendžia (ir nebūtinai taip, kad karo tarnybos išvengiama). Tiesa, pastebėčiau, kad antrą pilietybę žmonės dažniausiai įgytų jau praėjus tam amžiui, kai karo tarnyba aktuali.

Pirmasis klausimas šiek tiek sudėtingesnis. Kas būtų, jei turi Lietuvos ir JK pilietybes ir jos pradeda kariauti? Kieno tu pusėje, ypač jei jos priešingos, o ne kartu? Iš “procedūros” pusės, turbūt galėtų į kariuomenę šaukti abi šalys. Nesu tikras, ar šiai situacijai yra vienareikšmis atsakymas. Bet visgi tokia situacija nėra labai tikėtina (tfu tfu tfu), o kokia būtų alternatyva? Jeigu dvigubos pilietybės neturime, Lietuvos pilietis, gyvenantis užsienyje tikrai nebūtų priverstas grįžti į šalį, kuri kariauja “prieš” tą, kurioje jis dabar gyvena. Jis grįžtų nebent to norėtų pats. Tad svarbu būtų ne pilietybė, o nacionalinis identitetas. O jei jau jos kariauja “kartu”, tai vėlgi – jei žmogus pats pasirinktų stoti į ne Lietuvos eiles, tai ir turėdamas pilietybę jis rastų, kaip to išvengti.

Žodžiu, man kariuomenės klausimas yra šioks toks burbulas. Taikos scenarijumi problemų nematau (tik reikia visuomenės diskusijos dėl to, kokių taisyklių norėtume), o karo atveju tų problemų bus tiek, kad pasas žmogaus sprendimų tikrai nenulems.

Galimybė balsuoti, keliauti ir kitos teisės

Kodėl lietuvis, išvažiavęs į JK ar JAV, nori gauti tos šalies pilietybę? Palikus nuošalyje “sentimentalius” argumentus (apie juos vėliau), dažnai ta priežastis yra noras dalyvauti šalies politiniame gyvenime (balsuoti, būti išrinktiems) ir noras būti ramiam, kad nebereikia vizos/laikino leidimo grįžtant namo.

Kai kurios šalys turi su darbu susijusių apribojimų – pvz., didžioji dalis ilgalaikių JAV vizų yra susietos su konkrečiu darbdaviu. Tai reiškia, kad praradus darbą gali tekti apsisukti ir grįžti. Praktiškai tai dažnai reiškia, kad ir kito darbo ieškotis yra sudėtinga.

Iš tiesų, svarbu paminėti tai, kad didžioji dalis šalių turi “nuolatinės gyvenamosios vietos leidimus”, kurie suteikia didžiąją dalį teisių. Teisės į sveikatos apsaugą, darbą, keliavimą be vizų suteikiamos su tokiu leidimu ir norint jį gauti, Lietuvos pilietybės atsisakyti nereikia. Netgi savivaldybių rinkimuose su tokiu leidimu neretai balsuoti galima.

Tad kodėl reikia pilietybės? O gi tam, kad jaustumeis saugus. Tam, kad žinotum, jog padarius netyčinį nusikaltimą tavęs neišmes iš šalies. Tam, kad jaustumeis pilnavertis pilietis ir nebereikėtų tyliai sėdėti prie pietų stalo, kai kolegos diskutuoja už ką balsuoti ateinančiuose parlamento rinkimuose. Tam, kad, pavyzdžiui, turėtum galimybę palikti JK daugiau nei 2 metams (pvz., grįžti į Lietuvą), bet neprarastum turimų privilegijų ten. Tam, kad nebijotum, kad pasikeitus politiniams vėjams, neatsirastų naujų barjerų gyventi ar dirbti.

Bet. Viskas būtų “faina”, tik o kam reikia tada turėti ir Lietuvos pilietybę? Iš tiesų, geras klausimas. Vėlgi, palieku “sentimentalius” argumentus pabaigai.

Balsavimo teisė? Na, nežinau. Pats Lietuvoje negyvenu jau 9 metus. Iš pradžių balsuodavau, norėjau parodyti, kad “žinau geriau, ko reikia Lietuvai”. Žinot, išsilavinęs emigrantas ar kažką. Bet vienas žmogus kažkada mane įtikino, kad tai nėra teisinga. Kodėl aš, kuris artimiausius 4 metus greičiausiai negrįš į Lietuvą, turėtų rinkti prezidentą(-ę)? Kokią aš turiu teisę “žinoti geriau” nei tie, kurie gyvena šalyje? Prezidento funkcija apima užsienio politiką, tai gal dar… Bet Seimo? Kad ir kaip man skaudžiai atrodo pastarųjų rinkimų rezultatai, ar aš tikrai turiu teisę kištis tiesiog žiūrėdamas iš šono? Jeigu planuoju grįžti, jeigu aktyviai dalyvauju visuomeninėje veikloje – tada taip. Bet jeigu ne?

Kiek labiau suprantu argumentą, kad norisi būti tikram, kad visada galėsi grįžti į Lietuvą. Taip, įsivaizduoti, kad reikės vizos tam, kad aplankytum tėvus ir senelius iš tiesų yra sunku. Bet tai, pripažinkim, privilegija. Kartais tarp privilegijų reikia rinktis, ir jei jau taip norisi saugumo ir užtikrintumo užsienyje, tai galbūt reikia jo atsisakyti namuose? (o kuris yra kuris? Lietuva užsienis? ar namai?)

Likimas lietuviu

Va ir priėjau tą sudėtingiausią klausimą. Ar turėtų žmogus turėti privilegiją išlaikyti Lietuvos pilietybę vien todėl, kad tai jam padeda “jaustis lietuviu”?

Dvigubos pilietybės oponentai sakys, kad ne. Kad lietuvis – tai tautybė, o ne paso viršelis. Atiduodamas pasą, tautybės neprarandi. O jeigu jau taip norisi “jaustis britu”, tai nėra ko čia įsivaizduoti, kad kartu gali jaustis ir lietuviu. Kad kartais reikia rinktis.

Ir jų argumentuose tikrai yra tiesos. Manau, kad atsirastų ne vienas lietuvis emigrantas, kuris po daug metų grįžo į Lietuvą, ir kuris pasakys, kad visgi, jeigu būtų nereikėję atsisakyti Lietuvos pilietybės, jie būtų pasiėmę dar vieną ir galbūt todėl niekada negrįžę. Nes tada būtų užsienyje visiškai pritapę. Tad galbūt dabartinė padėtis grąžina dalį žmonių atgal.

Bet ar mes, kaip Lietuva, turėtume tokius dalykus kaip lietuvybė prižiūrėti botagu? Argi neturėtume leisti žmonėms turėti lietuvišką pasą būtent dėl to, kad tikimybė, jog jie išlaikys savo lietuviškumą tada bus didesnė? Juk kalba eina apie savo gimtojo paso atsisakymą. Taip, galbūt tai tik pasas, bet visgi tai yra labai svarbus simbolis. Ypač, kai jo reikia atsisakyti. Pačiam, savo noru.

Įsivaizduokite save, sėdintį virtuvėje kažkur tolimoje šalyje, žiūrintį pro langą į kiemą žaidžiančius vaikus, ir galvojantį, kaip užtikrinti, kad jų gyvenimas netyčiomis nesugriūtų pasikeitus politinei situacijai ar jums praradus darbą. Kaip padaryti, kad jie būtų lygūs. Svarstyti, ar dėl to verta atsisakyti savo gimtojo paso?

Kodėl mes juos turėtume priversti rinktis vien todėl, kad jie nori gyventi kaip jų kaimynai? Jaustis “pilnarūšiai”? Pasirinkti lietuviško paso atsisakymą turėtų būti labai sunku. Taip sunku, kad priėmus tokį sprendimą turbūt bus sunku apie Lietuvą galvoti. Lygiai kaip būna po labai ilgų santykių pažiūrėti į žmogų, su kurie tie santykiai nutrūko.

Kaip labai gražiai parašė Domas Mituzas:

Kodėl tada reikia Lietuvos pilietybės? Todėl, kad tai yra ryšis su Tėvyne, kuris susiformavo per daug daug metų, ir jo toks oficialus praradimas yra skaudus. Joks imigrantas nebus asimiliuotas į vietinę kultūrą per dešimt metų – kam prireiks penkiasdešimt, kas – niekada. Aš savo gabaliuką Lietuvos nešiojuos ir dalinuos kiekvieną dieną – kiekvienas pokalbis gali nukrypti į mūsų Tėvynės istoriją, mūsų dabartį ir pasiekimus, ehem, Marčiulionį, ar dar ką.

Aš daug savo naujų patirčių dalinuos su žmonėm Lietuvoje – ar tai būtų verslo, technologijų žinios ir ryšiai, ar kultūriniai pastebėjimai. Tas ryšys tarp šalies, kurioje augau, ir šalies, kurioje gyvenu, vis dar stiprus ir unikalus.

Mano identitetas nėra net “Amerikos lietuvis” – aš esu Lietuvos lietuvis, gyvenantis Amerikoje. Aš nesu “emigrantas” – aš negalvoju, kad “išvažiavau” – aš esu “imigrantas”, nes mano kasdieninės problemos yra to, kuris gyvena kitokioje aplinkoje, nei užaugęs.

Kam būtų geriau nuo to, kad verstume žmones rinktis? Tik savigarbai. Tik todėl, kad atrodytų, jog va, privertėme kažką parodyti, kokios jų tikrosios vertybės.

Jeigu mes būtume didelė šalis, kuriai nesvarbus užsienio diasporos palaikymas ir įsitraukimas, kuri neturi demografinių problemų – pirmyn, verskime rinktis. Bet aš norėčiau tikėti, kad žmones prisidėti prie Lietuvos kūrimo galima ir ne tik botagais.

O jei 70% jų niekada nieko nepadarys? Na, kaštai Lietuvai bus minimalūs. Mokesčių neprarasim, kariuomenės irgi ne. Pasai nekainuoja tiek daug. Bet bent jau būsime pabandę. Be to, tą 70% visada galima sumažinti nustatant kriterijus, kas turėtų galėti pilietybę išlaikyti.

Bet kad ir ką galvotumėt apie dvigubą pilietybę, referendumas yra nesąmonė. Jei jau norim dvigubos pilietybės, darykime tai normaliai.

Referendume balsuosiu prieš

Nors Facebook dažnai nebesilankau, vieną vakarą užtikau diskusiją apie dvigubos pilietybės referendumą. Turiu pripažinti, kad iki tol per daug referendumu nesidomėjau, tik žinojau, kad toks bus ir tiek. Bet perskaitęs pažįstamų Rusnės ir Domo įrašus, supratau, kad diskusija viešosiose erdvėse verda.

Pradėjau domėtis labiau.

Neprireikė daug domėtis, kad suprasčiau, jog šiame referendume balsuosiu prieš.

Ne todėl, kad manau, kad reikia žmones priversti rinktis vieną šalį, ar todėl, kad emigrantai ne tikri lietuviai, ir tikrai ne todėl, kad manau, kad po dvigubos pilietybės įteisinimo mus užplūstų naujai kepti šnipinėjantys piliečiai. Iš tiesų, manau, kad dviguba pilietybė Lietuvai tikrai būtų naudinga. Ir tiek Rusnė, tiek Domas pateikė gerų argumentų, ir jų yra ir daugiau.

Balsuosiu prieš todėl, kad referendumo siūlomas būdas leisti įgyti daugiau nei vieną pilietybę man atrodo visiškai nepriimtinas. Pasikartojimui, referendume siūloma Konstitucijos 12 straipsnio formuluotė yra:

Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda.

Pasaulis visiems, bet Lietuva lietuviams?

Kaip žinia, šis referendumas nėra dėl dvigubos pilietybės. Jis yra dėl “pilietybės išsaugojimo”, kaip kad aišku iš siūlomos Konstitucijos pataisos – t.y., žmonės, turintys Lietuvos pilietybę, ją galės (kartais) išsaugoti, bet užsieniečiai jos gauti – ne. Įdomu, ar ne?

Siūlau tiesiog paimti ir dar kartą perskaityti Domo ar Rusnės įrašus, tik įsivaizduoti, kad juos rašo vokietis, gyvenantis Lietuvoje. Ką čia vokietis. Ukrainietis. Rusas. Žmogus, kuris nusprendė, kad norėtų Lietuvoje gyventi visą savo likusį gyvenimą, bet yra iš šalies, kuri neatitinka “europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų”. Tai jam jau dabar reikia rinktis tarp buvimo “vienu iš mūsų” ir savo istorijos? Galimybės aplankyti savo tėvus ar močiutes be vizos?

Man kvepia lygumu tarp lygių.

Tai, kur gyveni, parodo, kas tu esi

Ar bent jau taip, atrodo, galvojo referendumo organizatoriai. Mat jei tau pasisekė, kad esi lietuvis, kuris iškeliavo į užsienį (o ne atvirkščiai), tai tavo “lietuviškumo vertė” bus nustatoma pagal tai, kur tu nusprendei gyventi.

Ką būtent reiškia atitikti “europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus” referendume niekas nespręs – tą vėliau nustatytų Seimas atitinkamais teisės aktais. Tačiau spaudoje dažniausiai minimi kriterijai – priklausymas ES, NATO arba EEE / EBPO. Net neprasidėsiu su teisiniais klausimais, kuriuos (galbūt?) teisingai kai kurie komentatoriai kelia – pvz., ar jungtukas “ir” reiškia, kad JAV nebūtų tarp šių šalių, nes ji nieko neturi bendro su Europa? Ar klausimu, prie ko čia EBPO (labiau žinoma, kaip OECD), kurios tikslas – skatinti ekonominius santykius ir prekybą.

Daug įdomiau yra tiesiog pasižiūrėti į šių šalių sąrašą ir pagalvoti. Turime Turkiją – ne turiu nieko prieš turkus, bet šalis, mano supratimu, visgi nėra “europietiška”. Yra Japonija, kuri su Lietuva kultūros prasme turi bendro tik Andrių Kleivą, bet nėra Kinijos. Sąraše taip pat yra Čilė, Izraelis, Pietų Korėja..

Nesąmonė, pripažinkim.

Dauguma tų egzotiškų šalių sąraše atsiranda dėl EBPO įtraukimo. Tad, sakykime, išbraukime EBPO. Na, tada nebus, pvz., Australijos. Esu tikras, kad išeiviams Australijoje tai tikrai patiks. Hm, gal neišbraukim. Gal visgi niekam nekenkia tos egzotinės šalys. Bet va, paaiškėja, kad Rusija dar ne taip seniai tarėsi dėl prisijungimo prie EBPO. Va tau ir potenciali problemėlė ateityje.

O jeigu, pvz., JAV prezidentas nuspręstų pasitraukti iš NATO? Staiga nebeliktų ir JAV sąrašuose.

Aišku, visada galima būtų palikti Seimui nuspręsti konkretų šalių sąrašą. Ir tada tik laukti, kol vėl išsirinksime partiją su neaiškiais ryšiais su Rusija, ar tiesiog mėgausimės naujienomis, kaip Seimo nariai leidžia laiką debatuodami, ar [pasirink savo mėgstamiausią šalį] atitinka kriterijus. Arba, dar geriau – keisime sąrašą kas 3 metus, palikdami žmones su antra pilietybę nežinioje. Norite sužinoti, koks tai jausmas? Paklauskite tų, kuriuos šiuo metu neramina Brexit.

Kokią moralinę teisę mes iš viso turime spręsti, kurios šalys geresnės už kitus? Juk kalba eina apie žmones ir jų pasirinkimus, kur gyventi. Sprendimus, kuriuos jie dažniausiai priima dėl artimų žmonių, karjeros, o ne politinės sistemos.

O tai ką daryti?

Iš tiesų, labai paprasta.

Tai, ar konkrečiam piliečiui (-ei) būtų leidžiama pasilikti Lietuvos pilietybę, turėtų priklausyti ne nuo to, kur šis žmogus gyvens, bet nuo to, kokie jo ryšiai su Lietuva. Ką jis turi bendro su ja? Ar vis dar moka kalbą? Ar išmano kultūrą, tradicijas?

Taip, aš siūlau egzaminuoti žmones. Ne viena šalis tai daro, kai nori gauti pilietybę. Pvz., Šveicarijos nuostatai yra:

Knowledge of a national language to a minimum spoken level of B1 and written level of A2 will be required. Applicants for naturalisation need a “C” residence permit to apply for a Swiss passport. People on welfare and anyone with a criminal offence are in theory excluded.

The State Secretariat for Migration examines whether applicants are integrated in the Swiss way of life, are familiar with Swiss customs and traditions, comply with the Swiss rule of law, and do not endanger Switzerland’s internal or external security.

Beje, pamąstymui: norint įgyti Lietuvos pilietybę tereikia gyventi šalyje 10 metų ir mokėti kalbą (ir atsisakyti kitų pilietybių, aišku).

Daug administracinio darbo? Taip, sutinku. Bet argi jis to nevertas? Vienas iš didžiausių dvigubos pilietybės priešininkų argumentų yra “jie nutautės” – tai atsirinkime tuos, kurie įdės pakankamai pastangų įrodyti, kad jiems tai negresia.

Jei atrodo, kad egzaminavimas yra nesąmonė, arba baisu, kad tai pavirs į “licenciją”, kurią reikės atsinaujinti kas 20 metų, tai likime prie formalių kriterijų – kalba, giminės.

Bet balsuoti “už” šiame referendume, man atrodo, yra pats blogiausias pasirinkimas. Savanaudiškas pasirinkimas.

Tai reiškia sutikti, kad nei vienas užsienietis nėra vertas to, ko bus vertas bemaž kiekvienas užsienyje gyvenantis lietuvis. Tai reiškia sutikti, kad jeigu tu išvažiuosi į Kiniją, ten atidarysi lietuvišką mokyklėlę, tu negalėsi gauti pilietybės, nes tavo pasirinkta šalis to neverta.

Ir taip, 95% emigrantų tai neliečia. Tai principo reikalas. Bet jeigu mes savo Konstitucijoje nesilaikome principų, tai kur jų laikysimės?